Griauk mano širdį, triasmeni Dieve, nes
Tu nuolat beldies, įkvepi, taisai, švieti;
Vos pakylu, išsitiesiu – ant žemės vėl meti,
Pakeisk mane, sutelk griausmų galias.
Aš vis dar stengiuos prasiveržt iki Tavęs,
Bet vykdau prievoles lyg miestas apsiausty,
Nors protą pasiuntei Tu karaliaut many,
Jis melagingas, pirmas atsimes.
Žinau, Tu mylintis, ir meilė Tau karšta,
Bet Tavo priešui įžadas jau duotas,
Sulaužyk jį, išskirk su šia našta,
Suimk mane, įkalinęs laikyk,
Jei Tu mane pavergtum, būčiau išvaduotas,
Pagrobtum – ir nušvistų klydęs protas.

1609

 

Iš anglų k. vertė Mindaugas Kvietkauskas

Versta iš: The Complete Poems of John Donne. – Harlow, London: Longman, 2010.

 

Žymiausiu iš metafizinių anglų baroko poetų šiandien yra laikomas Johnas Donne’as (1572–1631), Šekspyro amžininkas, Oksfordo universiteto augintinis, keliautojas ir maištingas įsimylėjėlis, kalinys ir traktato apie savižudybės vertę autorius, religinis atsivertėlis. Galiausiai tapo Londono šv. Pauliaus katedros klebonu ir pamokslais išgarsėjo visoje Anglijoje. Gerokai primirštą jo poeziją tarpukariu ypač iškėlė T. S. Eliotas, jos pagrindu formulavęs savąją estetinės distancijos sampratą; šis poetas taip pat buvo svarbus W. H. Audenui, J. L. Borgesui ir Cz. Miłoszui, o J. Brodskis yra sukūręs įspūdingą „Didžiąją elegiją Džonui Donui“. Lietuvių literatūroje savo barokine vaizduote J. Donne’ui itin artimas jo bend­raamžis K. Sirvydas, miręs tais pat metais. Ciklas „Šventieji sonetai“ („Holy Sonnets“) parašytas poeto gyvenimo krizės metu – lyg išlikti ir atsitiesti padedantis inkaras.