Vijokliai slepia namo sieną. Šaknys
nematomos, jas dengia ištvermingos
augalijos žalias kerštas, apraizgęs
mūrą. Angelas? Taip, taip, yra. Tik jis
išklydęs, kaip kasvakar, pasivaikščiot
su šuneliu, kuris tikrai nelos, jei čia
netyčia pasirodys svečias, ar net keli.
Tik tu palauk. Jei laukt gerai mokėsi,
pajusi kada nors vijoklių tinklą ir tavo
galvą dengiantį. Kitaip nebus. Tačiau
dabar, štai čia, kur kertas Subačiaus
ir Bokšto, tau reikia bent akimirksniui
pajust ligoninių kvapus ir vienuolynų
regulų nuožmybę – juos jungia tai,
kas miršta, o štai tas, kas lieka,
kas gyventi lieka – čia, tarp tų
vijoklių, laukia savo valandos ir vietos.