Julius KELERAS. vartai

vartai, kurie atsidaro plačiau negu akys aprėpia,
vartai, sujungiantys pragarmes, stabdantys lietų ir vėją,
vartai, kuriems nepaklusti, reiškia pakeisti likimą,
vartai, kurie neužmiega, neleidžia prabusti, ugnį prispaudę narina

vartai, uždarantys debesis, kraują sustabdantys vartai,
vartai, kurie prasivėrę atima saulę, vos kylančią, mėnesį, sniegą,
vartai, kurie nepaklūsta metų laikams, horizontai
jų  bijo, vartai – tai ką tik pražydę devynios žarijų lelijos

vartai nematomi, aštresni už švytintį, ką tik galąstą kirvį,
kurie ima ir kerta ir gali netyčia apvilti:
bandai ožkų atverti žydinčią, baltą pievelę,
kur dobiliukų galvelės aukštesnės nei piemenys želia

vartai, kurie sutverti iš balto, raudono, iš nieko
gali bet ką paverst į ištirpstantį, verdantį sniegą,
gali pakelti audras ir įkvėpti mamutui šešėlio gyvybę,
gali tamsas uždaryti į narvą ar priversti pamilti Aušrinę

vartai, kurie nepaleidžia, leidžia gyventi, įleidžia,
vartai, kurie greitesni ir už obelį kertantį žaibą,
ir už tą uolą, kuri pasilieka, kai nieko nelieka –
vandenų gelmėse atsidaro ir po žeme užrakinti išlieka

gn nutraukimas