Jurgita Jasponytė. Plukdanti gysla

Miškan be peilio
akmuo be kraujo
įpilk man gailių
rasos
         iš saujos
                        kuria pasitikiu

ir miego slenkstis
ne toks jau aukštas
jį peršoks siela miegan
kaip paukštis
kaip apkasuos pasibaidžiusi stirna
kalne Asavytų
kaip velnio kumelys
virpėdamas upės visatoj
anos pulso klausytų

bet išgirdęs mane
išsigąstų
ir klausą prarastų
lyg siela išskristų

nors yra prigimtinis žinojimas
kaip reikia visatos klausytis

tik nerimas visą suvysto

o taip laukiam ramybės
kuri yra gysla
erdvės
turi užuomazgą –
                           audinį
                                       pradžią
                                                     pulsaciją
veriančią skradžiai

kai
vaikas priglaudžia galvą
ir klausos plakimo
nes mano ranka pasitiki
ir taip moko mane
pasikliauti
gyvenimą plukdančia gysla.

 

Z. V. 2014 04 20–24

 

Audrius Janušonis (Lietuva). „Meno sargyboje“, akmens masė, 155 cm, 2014

Draugai