2014 m. Poezijos pavasario laureatas

ir kažkokiais žirniais dar šaudė
           iš dangaus begalinių plotų
įsisukus leidosi saulė
           tarsi girioms galvas kapotų

tarsi ankštys praplyšo akys
          dvi blakstienos plius dvi blakstienos
ir tarp jų gilumon prasmegęs
          sunkė debesis žvilgsnio sietas

odisėjas vis kramtė virvę
          neatplėšdamas jos nuo venų
nuo homero skiemens apgirtę
          sklido gūdūs balsai sirenų

tobulai įsiūbuotas mėnuo
        jau kybojo kažkur už namo
argi jau nebėra kas mano?
        argi tai jau ne mano? mano

nors esu taip ydingai tuščias
        tiktai kartais apstus ir pilnas
dar ne sykį ne dusyk bus čia
        mano saulės ir mano pilnatys

įsisriegęs į savo kambarį
        tuštumos kartais nematai
tik žinai kad gražiausiai skamba
        tušti daiktai