Kęstutis Navakas. žirklės

iš pražiodytų žirklių pabiro kreivi karpiniai

   karuselių arkliukai ir pernai sugaudytos žuvys

atsisuko kakleliai konjako išgerto seniai

   kai dar buvo su kuo kai dar draugas nebuvo pražuvęs

 

vis ratu ėjo medžiai vešli įsisukus gamta

   dar ieškojo sau centro kurio įsikibus neklystų

ir išaušo diena tačiau mes juk žinojom: ne ta

   ji kitų platumų ir iš mums svetimų karalysčių

 

kažką paukščiai kalbėjo įpratę kalbėti būriais

   tarsi eitų apgulti pernakt pastatytą mūs pilį

mes rakinom viens kitą raktažodžiais neįmantriais

   plaukdami savo jūrom kad plotis pavirstų į gylį

 

buvo tuščia virtuvėj kur mūsų telaukė druska

   ir kol valgėme druską kalbėjomės apie tapybą

mes jau greitai išeisim kelin įsidėję kažką

   nes juk reikia suspėti kur magiškas riešutas žiba

 

bet staiga vėl sutemo ir pralėkė metai keli

   neišėjome niekur mes ten kur mus moiros išaudė

ir už lango šviesa pasirodė klastingai baili

   ji užvėrė vartus nors dar ką tik į kelią mus šaukė

 

dar galandome žirkles ir laistėm karpytas gėles

   dar žiūrėjome filmą ugdydami tobulą skonį

ir išjungėm nebaigę bet tai labai prašom atleisk

   michelangelo antonioni

 

Gyčio Norvilo nuotrauka
Gyčio Norvilo nuotrauka

Draugai