[Žadinantis] nusivylimą [sansara]

(Ištrauka)

Lenkiuos išminčiams, kurie, išrovę sėklas [besikartojančių] gimimų,
išsivadavo iš kančių senatvės bei mirties
ir išnaikino (savyje neturintį pradžios) susitepimą.
Meldžiu Juos galą padaryti sansaros srautui.

Prieina prie senolio seno, gulinčio nuošalioje sansaros dykumoj,
jaunuolis, kuris didžiuojasi jaunyste savo,
ir priekabiai paklausia jo:
– Kodėl gi tavo eisena, sėdėjimas, visi veiksmai
taip nepanašūs į kitų kvailai?
Senolis jam atsako:
– Gyvybingasis medi, jaunos mėsos ir kraujo paukšti!
Prieš keletą tik metų aš
buvau net pranašesnis už tave:
sučiupdavau pašokęs net Gilango žirgą.
Įveikdavau pagriebęs net šiaurinį jaką.
Guvus buvau, kaip paukštis danguje,
gražus, tartum dievaitis.
Rūbus dėvėjau margaspalvius, papuošalais brangiais nusėtus.
Gardų maistą valgiau ir ant lenktynių žirgo jodinėjau.
Nėra žaidimo tokio, kurio nebūčiau žaidęs.
Nėra ir pramogos tokios, kuria nesidžiaugiau anksčiau.
Iš kur many galėjo kilti
pamąstymas baimingas apie mirtį?!
Ir negalvojau aš visai,
kad dar anksčiau ateis senatvė.
Štai ant galvos manos, apsvaigusios
nuo pasilinksminimų triukšmo būryje draugų,
atsėlino senatvės kančios apgaulingos
ir iškart užgriuvo ją:
[Anksčiau] aš nejutau senatvės;
pajutus – tapo jau vėlu...
Į krištolinį veidrodį pažvelgęs,
bjauriuosi kūnu savo.

Žodžiu, nusilpo kūnas, protas – viskas,
žemyn nulinko ir galva;
aš tartum Pašventimą gavęs –
„šventuoju" vandeniu senatvės apipiltas.

Plaukų baltumas –
tarytumei kriauklės,
nereiškia, jog išplautas purvas:
jie apšerkšniję nuo Mirties Valdovo spjūvio.

 

Iš senosios tibetiečių raštų kalbos vertė Algirdas Kugevičius

„Krantai", 1991, balandis / gegužė

Kon-čog ten-pyj dron-me (Gungtangpa; 1762–1824) –­ garsus Tibeto budizmo tradicijai priklausęs Lama, poetas.