Leonard Cohen (1934 09 21–2016 11 07)

 

Sulaukęs penkiolikos
paskui nuostabią merginą nusekiau
iki Kanados komunistų partijos.
Ten vyko slapti susirinkimai,
tave aprėkdavo,
jei pavėluodavai minutę.
Studijavome McCarrano aktą,
priimtą Vašingtono padugnių,
ir Padlocko įstatymą,
priimtą jų liokajų Kvebeke,
tie komunistai šlykščiai dergė
mano šeimą –
kad ji prakuto, užsidirbo pinigų.
Jie norėjo sugriauti šalį,
kurią mylėjau
(jai tarnavau jūrų skautu).
Nekentė net padorių žmonių,
troškusių permainų
vadino juos socialfašistais.
Rezgė planus, ką darys su nusikaltėliais,
tokiais, kaip mano dėdės ir tetos,
net planavo, ko susilauks
mano vargšė mama
pasprukusi iš Lietuvos
su dviem sušalusiais obuoliais
ir skarele, pilna monopolio pinigų.
Jie neprileido manęs prie merginos,
ir pati mergina neprileido manęs prie merginos.
Ji vis gražėjo ir gražėjo,
galop ištekėjo už teisininko
ir tapo socialfašiste bei,
regis, tokia pat nusikaltėle.
Bet aš žavėjausi komunistais
jų bukagalvišku atsidavimu
absoliučiam blogiui.
Praėjo daug metų, kol radau panašių į save:
prisijungiau prie zelotų grupelės plieniniais žandikauliais,
kurie manė esą
dvasinio pasaulio jūrų pėstininkai. Dabar tik laiko klausimas:
mes išsilaipinsime su plaustais
kitame krante,
mes užimsime tą pliažą
kitame krante.

 

Iš anglų kalbos vertė Justinas Žilinskas ir Gytis Norvilas