Marcelijus Martinaitis
(1936 04 01 – 2013 04 05)

K. B. apie įslaptintą veidrodį

Buvau įsileistas į įslaptinto veidrodžio kambarį.
Dideliu greičiu laikas jame ėmė lėkti atgal,
po to grįžo.

Stebėjau, kaip veidrodyje atsispindi vaizdai,
vėluodami dienomis, mėnesiais, metais,
čia pat materializuodamiesi
ir vėl virsdami į trūnėsius ir dulkes.

Aš pats daug kartų buvau materializuotas,
seniai toks jau nesantis.

Tai buvo laiko irimas.
Galėjau stebėt, kaip išnykstu:
kūdikis, paauglys, jaunuolis,
uniformuotas kareivis, automobilyje
susiglaudęs su moterimi,
su šunimi, apsuptas sveikintojų,
beveik dabartinis, užvakar, –
be jokio ryšio
begalinė savęs išnykimų grandinė.

Pagaliau
buvau ištiktas dabarties,
vėl tapdamas tikru savo atvaizdu,
kuris pats savęs jau nemato.

 

Marcelijus Martinaitis. K. B. ĮTARIAMAS. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.