Margaret Atwood. Rytas sudegusiame name

Margaret Atwood. Ugnės Žilytės piešinys
Margaret Atwood. Ugnės Žilytės piešinys

 

 

Sudegusiame name pusryčiauju.

Patys suprantat: nėra nei namo, nei pusryčių,

tiktai aš.

 

Išsilydęs šaukštas gremžia

dubenį, taip pat išsilydžiusį.

Nė gyvos dvasios aplinkui.

 

Kurgi jie iškeliavo: brolis ir sesuo,

motina ir tėvas? Palei krantą

tikriausiai. Drabužiai jų tebekabo ant gembių,

 

jų indai riogso prie kriauklės,

kuri yra prie krosnelės

su grotelėmis ir paišinu virduliu,

 

visos smulkmenos ryškios,

varinis puodukas ir ribantis veidrodis.

Diena šviesi ir begiesmė,

 

ežeras melsvas, miškas akylas.

Rytuose debesų sankaupa

kyla it juoda duona.

 

Įžiūriu klijuotėje sūkurius,

įžiūriu stiklo indų įtrūkius,

tuos žybsnius nuo saulės žybtelėjimų.

 

Neįžiūriu savo rankų nei kojų

ir nežinau, spąstai tai ar palaima

atsidurti vėl čia, kur viskas

 

šiame name kadais pasibaigę,

puodas ir veidrodis, dubuo ir šaukštas,

taip pat ir mano pačios kūnas,

 

taip pat ir mano kūnas tada,

taip pat ir mano kūnas dabar,

kai sėdžiu prie šito rytinio stalo, viena ir laiminga,

 

nuogom vaiko pėdom ant apsvilusių medinių grindų

(beveik įžiūriu),

degančiais drabužiais, plonyčiais žaliais šortais

 

suteptais geltonais marškinėliais,

laikydama savo pelenus, nesanti,

švytintis kūnas. Įkaitęs iki baltumo.

 

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas

Draugai