Rosario Levrero. mielas dienorašti

išankstinis įspėjimas:
šiame eilėraštyje nėra gražių įvaizdžių,
jis jums nieko nepaaiškins apie pasaulį.
iš esmės jis nė iš tolo nepanašus į eilėraštį.

 

esu sutrikus.
po paskutiniojo, atnešus man nemažą maišą įvairių šokolado subproduktų,
sesuo pasakė: susirask normalų. suprask: ne poetą.
fūristą, kiek vėliau pridūrė draugės draugė.
būtent tai mane ir glumina: kaip atskirt normalų nuo nenormalaus,
ir iš viso, kas yra normalu keistuose poravimosi ritualuose?
pavyzdžiui, ar vyras turėtų sakyti komplimentus?
jeigu taip, kokie jie turėtų būti?
mat jei „tavo akys labai gražios“ yra šiek tiek nuvalkiota,
tai „norėčiau įmerkt savo pėdas į tavo akių šaltinius“
jau būtų kiek perspausta, tiesa?
kita vertus, ar XXI amžiuje vyras dar turėtų sakyti komplimentus,
ar tai jau priekabiavimas? o galbūt tiesiog privalėtų atvilkti kokį nors
postmodernų mamuto pakaitalą ir erotiškai suurgzti? nes įsivaizduoju, kad jie, nelaimėliai,
ir taip leidžia dienas vartydami nišinių poetų antologijas, ieškodami metaforų,
bijodami leptelt ką nors, ką JI jau būtų girdėjus,
ir būti eliminuoti iš žaidimo dėl sportinės dvasios trūkumo.
kitas klausimas, kaip priimt komplimentą?
nes tiesiog „ačiū“ gal kiek sausoka, tačiau išrėžti tipeliui,
kad jo lūpos man primena dvi rasotas rožes, atrodo kiek keista.
tiesa, būdama moderni, lygias teises gerbianti moteris,
neturėčiau bijoti pamaloninti žavų poną šiek tiek barokiška fraze.
galbūt iš viso neturėčiau priimti komplimentų ir būti radikalia feministe?
(kai studijavau magistrą, bakalaurantės ant tualetų sienų
klijuodavo naudotus įklotus, tokiu būdu šlovindamos moters kūno grožį ir natūralumą.
prisipažįstu, kad šitai manęs niekada nedžiugino.
ar tai reiškia, kad esu per mažai moteriška? o gal pernelyg senamadiška?)
galbūt turėčiau bėgti nuo bet kokių santykių su vyrais,
būti savarankiška emancipuota keliaujanti moteris
ir sukt nosį nuo visko, ką perša Cosmopolitan, Elle ir Woman’s Health Magazine?
nes bet kokiu atveju visi gerai žinom, kad vyrai yra iš marso, o moterys iš veneros,
nors man atrodo, kad iš tiesų priklausom kokioms nors gerokai tolimesnėms planetoms,
dar nežinomoms nasoms,
ir vieną gražią dieną malonūs protėviai
atvyks mūsų pasiimti skraidančiomis lėkštėmis
ir išsigabens toli toli, tada nebereiks megzti socialinių santykių,
nebereiks reaguoti į komplimentus,
o žemėje teliks vienas melancholiškai šypsąs tarakonas,
tupintis ant pirmų dviejų Pablo Nerudos XV eilėraščio eilučių
iš rinkinio Veinte poemas de amor y una canción desesperada*.

* Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina.

 

Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė

Monika Šlančauskaitė. Užrašų knygutė su mėnuliais