Tomas VENCLOVA. Eilėraštis apie pabaigą

Gediminas Pašvenskas. „Kietai virtas“, bronza, medis, 2014

Todėl išsigiedrija dykumos
Ir smėlį įveikia voras,
Ir niekas netars, kad likome,
Kur slegia išretintas oras,
Kad miegam su ašarų priemaiša,
Druska išmokėdami grąžą,
Netars, kad vidurdienio priemiesčiuos
Išaugo poezijos medžiai.

Jų šakos nukrinta keliautojams,
Per naktį nusvyra nuo tiltų,
Nutoldamos ir reikalaudamos,
Kad niekas ilgai neprabiltų,
Nes žodis, nuo vakar nutylimas,
Į žmonių kalbas neišverčiamas,
O plaučiuose plaukia flotilijos,
O pirštai pavirsta paparčiais.

Gilyn ir gilyn įsisėtrija
Ir skyla, sugriaudamas pragarą
(Prakaituojanti planimetrija
Ledyne ir tuopos sėkloje
Rasta pajaunėjusio Braque'o,
Bet aidas iš ryto atsvėrė ją,
Atvėręs vardų artileriją
Šcharoj, Teberdoj, Tegeneklyje).

Todėl nebereikia, netinka,
Per amžius atleista ir galima
Skandinti peizažą lyg inkarą
Į slėnio aptemusią gelmę.
Atleidžiamos žiemos ir sąmyšis,
Klevų neišsprendžiamas guotas,
Ir žvaigždės po galva – lyg samanos,
Ir kieta, ir kieta miegoti.

 

Iš Tomas Venclova. Kalbos ženklas. – Vilnius: Vaga, 1972.


 

Birželio 14 d. Miuncheno Nacionaliniame muziejuje buvo įteikta tarptautinė Petrarcos premija vokiečių poetui Franzui Monui, kuriančiam konkrečiąją eksperimentinę poeziją, ir lietuvių poetui bei eseistui Tomui Venclovai. Prieš 40 metų įsteigtą prestižinę premiją yra gavę tokie poetai kaip Zbigniewas Herbertas, Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris, Genadijus Aigi, Ilse Aichinger, Adonis, Les Murray. Per premijos įteikimo iškilmes laudaciją T. Venclovai perskaitė Miuncheno Dailiųjų menų akademijos vadovas Michaelis Krügeris. Pasak laikraščio „Neuer Zürcher Zeitung" apžvalgininko, tai buvo nedidelis ekskursas į mažai kam žinomą Lietuvos istoriją ir literatūrą. Krügeris priminė, kad jau Herodotas žavėjosi laukiniu sarmatų kalbos, primenančios lauko akmenį, grožiu. Venclovos eseistikoje pavaizduotąjį Vilnių jis apibūdino kaip kalbų ir kultūrų sankryžą, buvusią Rytų Jeruzalę, Mickevičiaus ir Bachtino gimtinę. Krügeris gyrė Venclovos komparatyvistinius tyrinėjimus, o iš jo „iškilių, tvirtų eilėraščių" pacitavo būdingas jo „švietėjiškai poetikai" eilutes: „Blogis nežūva niekad, bet aklybę galima prasklaidyti."