2015-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas

akys silpsta, regėjimas – raganos
kiaurai vėjus, sielas ir pragarus
aklinėtina sekliška nuojauta
neišsekti, pro čadrą, pro nuometą
pro plyšelį regėt, kaip prasiveria
stačios smegduobės, plečias akivara
vienos vėlės, sutirpusios smegenys
nusidėjėliai virpantys smaginas
kambarėly žaliam be užuolaidų
ąžuolėjančios pievos nuolydy
išlaupyti jau žuoliai, išvystina
ąžuolai iš po bėgių slystantys
iš po kojų – uõlos, kur statomos
ir bažnyčios, ir guolio atramos
dar gerai, kad, akie, neatmeni
duoną mėtant kaip kietą akmenį