1.rodosi jau į padus įsigėrėtas aštrus ir krauju apšlakstytasbalto vieškelio dulkių kvapas rodosi esu šimtakojislėtai ropojantisį mirties kedrų slėnį pagal muziką ratų dunksėjimoper prasmegusiųjų atodūsiusraudas ir giesmes ir sopulį kurs užliejo mane ir taveir juos nuo dangaus iki žemės ir atgalios 2.moteris basa – kaip lunatikė – akysir kojos sugeltos – žybsi žaizdų sopuliais plaukai palaidisu kūdikiu – lyg iš Testamento – ant rankųšitame painių kelių labirintekiekviename žingsnyje pralaimė...
Skulptūros puola vandalusSutraiško balandžius Štai – tuščia aikštė Ji greit bus užpildyta Štai čiaBažnyčia o štai kita bažnyčia ir dar viena Bažnyčia ana ten štai čia Davatka raudona skarele patiria nušvitimąPakyla it saulė žiurkės migruoja į vakarusSupratusios kaip ženklą pabūgusios dar vienos okupacijos Vaikai juokais neriaPo sijonu pažiūrėti nors nėra ten į ką žiūrėtiIšsirausia kurmis ir mirksi ieškodamas šviesos Betonas Greit pietų pertraukaPoilsio metas dabar jūs Pasidairykit Šis mies...
Medum ir derva srūva vasarabalzamuodama tvariai palaikus...Aukštyn ir žemyn veda musvienas ir tas pats kelias Kai bite pro burną išlėkską laikei savastim giliausia...Tiktai Logos – valki liepsnakiek prislopus vėl atsigauna Ir tamsus fragmentas: esigyvas kitų mirtim Visimirę esam kitų gyvenimu ...
Apie savo motiną nieko nesugebėčiau pasakyti –kaip kartojo, kada nors gailėsies,kai manęs jau nebus, ir kaip netikėjaunei tuo „jau“, nei tuo „nebus“,kaip mėgau stebėti skaitančią madingą romaną,iškart užmetančią akį į paskutinį skyrių,kaip virtuvėje, mananti, kad čia jai ne vieta, ruošia sekmadieninę kavą,arba, dar blogiau, menkės filė,kaip laukia svečių ir žvelgia į veidrodįtokia veido išraiška, kuri sėkmingai ją saugojo, kad nepamatytų tikrosios savęs (ką, man atrodo,paveldėjau iš jos, kaip ir...
Visų orų karalius yra vėjas. Nei pūgos siaustų, nei lietus šniokštų,Nei žolė vilnytų, nei medžiai sprogtųBe valios šio aklo gaivalo, Kuris nei regimas, nei pats regi, bet vis tiekAtsiranda ir dingsta – iš kur ir kur? Nežino nieks. Galvoti apie jį niekada nepabosta. Net ir miegodamas – bet kurgi jo patalas? –Vos sudėjęs bluostą sapnuoja, kaip pripildo pasaulį Bangų mūšos ir oro sienų,Kurios nei stabdo, nei stūkso, bet tik vosIškilusios vėlei sugūra. Šitaip Per amžius. Be atvangos. Iš an...
iš už prietemos iš už goslios tamsumosiš ertmės kuri kietėja toliau nei medžio mestas šešėlis lygiai su pamiške ir pilkėja iš nevilties traukta palaukėlyg jau nežinotumeikieno tu žemėje ir kas dabar įsisukstik tuo septintuoju o gal devintuoju pojūčio spygleliu dar drįsti nuvokti esąslyg ir ne šito krašto ne šio pakraščio paukštiskaip užuomina išsinėręs pačiam paribykur sapno blykšva nebetenkagalios ir išlieka tikužmirštas žvilgsnis klajūnasneberandantis kur prisiglaustkam bluostą įkeistir į ką į...
Kaip generolo Anderso karys, kaip Anderseno kareivėlis, aš perteklinis: mūšin įsivėlęs nemokantis meluot eiliakalys. O, aš į kovą – ne šauniu vadu, ne dėl medalių, ne kaip adjutantas – žliugiam take vienatvėje paskendęs eilinis žvalgas pelkėj tarp uodų. O – kautis eiliniu! (Puolimui slopstant, rankas išskleisti pakelės žolėj – – – prisiveja iš lėto skruzdėlė lašelį kraujo, riedantį man skruostu.) Mus i&scaro...
Vėliau. Žvelgiu į mėnulį.Kadaise čia gyvenau.Pamenu tą niūniavimą. Vėliau. Jokio garso. Mėnulis ant linoleumo.Šnairuojantis vaikas. Vėliau. Niūniuojantis balsas.Atveriu galines duris.Kadaise čia gyvenau. Vėliau. Atveriu galines duris.Šviesa užgesus. Nudžiūvę medžiai.Sugrubęs linoleumas. Vėliau. Vėliau. Ūmiai plūstanti tamsa.Tiršta tamsa.Dabar čia gyvenu. 1974 Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas ...
Nuo kaklo ligi šlaunų jie persijuosę žydromis perpetėmis,Po kaklais kokardos su žvaigždėmis, skiriamaisiaisŠv. Vaitiekaus (Adalberto) ordino riterių ženklais,Didysis Komtūras paliečia kardu vieną petį, ištardamasMemente, paliečia kitą, tardamas Posteri, ir riteriai Jau nebepriklauso sau šioje menėje, kurioj šalia herboBudi du pusiau šarvuoti sargybiniai su kardais, viskasČia gražu, tik ne Vytautui, kuris reikliai šnekasiSu Jano Žižkos vyrais, šnekasi toliaregiškai, beveikTotoriškai, žinodamas, k...
Traukiam roges slidžiu šlaitupro tylias, didingas, sniegu išdabintas pušis.Virš jų skaisčių karūnų pilkas danguseižėja mėlio šukėmis, pro kuriasnukaukia lėktuvas it paukštis plėšrus,kuris švilpia žemyn, nešdamas mirtį.Mes gaudom kvapą ir regim pasaulį iš naujo.Kapinės glūdi tarp žemų kalvų,apačioje – išsimėtę antkapiai sniego kepurėmis:romaniniai ir gotikiniai. Tarp jų – šviežias takelis.Giliai įkvėpti. Iškvėpti pinklius debesis.Na, kas bijo? Atsistumiam nuo krašto,girgžda sniegas, lekiam verž...