Kapus kapojo liūtys. Už langųpašoko kalvos, ir įšilęs šilasgaravo praeitim... Žemėpatis danguskitaip jaunų eilėraščiuose švyti. Jau be meldimų – pakiliai, kadais.Galbūt ir išklausyta. Atsakytarūsčiau negu tikėjais... Virs vardaisakivaruos nugrimzdę... Argi keista? – rytais ledelį traiškai dubenyprie šulinio, kur andai vyko aršiosgrumtynės angelų. Ir bentjau liovės liūtys. Ir pakito varžos. Ruduo įsirėžė lemties žyme:palydos įžambaus rugsėjo...O kol prie židinio ugnelės sėdi,tavęs mažiau pasau...
– Ar pameni tą eilėraštį?– Kokį? lengvą lengvą šiek tiek liūdnąnepanašų į savenaivų kaip pliušinis liūtastriskart persukta galva kryžiuku išsiuvinėtątartum žiburys langeužrašytą ne poetoir visai net ne ranka vyno skonio šermukšninįnaktinėjantį ir tieklauktą kiek atsitiktinįdevindugnį kaip žvaigždė va kuri viršum jazminošypsos pakrašty naktiesir nežino to nežinodieviškai be priežasties ...
2016-ųjų Wallace’o Stevenso premijos laureatė Sūnaus gimtadienio svečiai atvyksta,renkasi į svetainę –vyručiai, vyrai iš pirmosios klasės,glotniais smakrais ir žandikauliais.Stoviniuoja sugrūdę rankas į kišenes,stumdosi, grumdosi dėl vietos, peštynėsįsiplieskia ir vėl rimsta. Vienas sako kitam:Tau kiek? – Šešeri. – Man septyni. – Tai ką?Nužiūri vienas kitą, mato save mažulyčiuskitų lėliukėse. Daug ir pabrėžtinai krenkščia,kambarys pilnas mažųjų bankininkų,jie kryžiuoja rankas, raukosi....
Iš seno įrašo viename papiruse ...o gyvenimas mano – luotas ir irklai.Aš iriuosi nuo kranto į kitą krantą,Ir vis bėga bangom mano šešėlis.Jis išnyks – aš buvau, kad čia numirčiau.Aš miriau, kad Neapreikštame vėlei gyvenčiau.Ak, praeivi, tyliau – ašarotos meldžiasi gėlės. Alfonsui Bukontui rugsėjo 11 d. sukanka 75 metai...
kelios atmainos plaišios lyg atmintiesvoras kryžeivis ar sangrąžos ženklobėgtų tiksėtų ir vis bandytųišsimaizgyt iš kelių trūktinų vaizdinėliųjie kaip išalkę vilkiūkščiaigremžia tiesos plutelę – o tu dar tikiesiblyksnio akimirkos plynaukštėjkurs patvirtintų taip kad jau nebetektųnei įtikėti nei raustisgirdėtų kalbų sąšlavynuos kur leidžias ir tekakur vis naujai atsimaino sąmonės tavo saulutėšvelni ramunėlė geidulingų lapelių skaistuolėkurios jau niekaipna niekaip neįkalbėsi galitik keldamas bals...
Atsigulsi ant paprasčiausios žemės,Ir iš kur traukei, kad ji tau priklausė? Klajoklė šviesa iš dangaus nepakitusioVėl pradės amžiną rytą. Manysi atgimsiąs tyliausią valandąIš ugnies pamirštos, iš ugnies ne visai užgesintos. Bet angelas pasirodys, kad savo pelenų rankomisNuslopintų nesibaigiantį įkarštį. Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas Liepos 1 d. Paryžiuje mirė vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, eseistas, vertėjas, meno istorikas Yves’as Bonnefoy (1923...
1933 03 06–2016 07 01 Vasarą, kitą vasarą, kai debesynaiŠypsodamies grįš dovanot, kas žadėta,Žmonės į dangų žiūrės, veš skubėdami šieną,Nors reikia skubėti iš lėto. Putpelė, ta tik nubėga taip greitai,Apsidairai tik – nebėr putpeliukės,Nusineša ji nemačiom brangų žiedąSavo savo, o tarsi pavogus – – Rudenį, kitą rudenį nusiraminęBus žmonės kapuos ir namuos, susitaikę,Prisėsiu ir aš, jau surasiu jums laiko,Parašysiu jums gražų laišką. Žiemą, kitą vėl žiemą paskirsime stirnaiŠieno bent gubužiuk...
Kažkas paskambino ir pranešė, kad matėvyrą, tapantį tamsoje, prie tvenkinio.Policijos automobilis išvažiavotirti įvykio. Du pareigūnai su didžiuliaisžibintuvėliais apėjo aplink tvenkinį, betnerado nieko įtartina. Hačeris buvo išjų abiejų jaunesnis ir tarė Džonsonui:„Kaip manai, ką jis ten tapė?“ Džonsonaspažvelgė suglumęs ir atsakė: „Tamsą, kvaily.Ką daugiau jis galėjo tapyti?“ Hačeris,kiek įsižeidęs, atsiliepė: „Varles tamsoje.Lelijų lapus tamsoje. Tvenkinį tamsoje. Jukdaugybė dalykų esti tamso...
Žiūriu, gamta kartoja tuos beržynusIr ąžuolynus, ir Žemaitija į viršų pakelia kalvasSu dirvų kepurėlėmis – kaip Vidžemė.Pajūry lygiai tokie pat pušynaiLink jūros eina, tokios pačios bangosPer paplūdimį ritasi Liepojon,Tos pačios bangos plauna Palangos krantus.Ir Ignalinos ežerai – ar tai Latgala,Gelmių akim sužiurus iš dangaus. Bet panašumas šis – tiktai iš pirmo žvilgsnio.Priimti tai kaip sava – viskas yra kita –Li...
žaidžiame futboląvienas prieš vieną kiekvienas spiriamesavo energinį kamuolįį kito vartus Teisėjas vis švilpianuošalę Teisėjas vis švilpiadu kamuoliai neleistini du energinius kamuoliusį vieną sujungiamenugriauname vienus vartus vienas kamuolysvieni vartai Teisėjas švilpiatai ne futbolas o mums nusišvilptmes laimime vienas kitą ...