Vienas eilėraštis

iš už prietemos iš už goslios tamsumosiš ertmės kuri kietėja toliau nei medžio mestas šešėlis lygiai su pamiške ir pilkėja iš nevilties traukta palaukėlyg jau nežinotumeikieno tu žemėje ir kas dabar įsisukstik tuo septintuoju o gal devintuoju pojūčio spygleliu dar drįsti nuvokti esąslyg ir ne šito krašto ne šio pakraščio paukštiskaip užuomina išsinėręs pačiam paribykur sapno blykšva nebetenkagalios ir išlieka tikužmirštas žvilgsnis klajūnasneberandantis kur prisiglaustkam bluostą įkeistir į ką į...


Kaip generolo Anderso karys, kaip Anderseno kareivėlis, aš perteklinis: mūšin įsivėlęs nemokantis meluot eiliakalys. O, aš į kovą – ne šauniu vadu, ne dėl medalių, ne kaip adjutantas – žliugiam take vienatvėje paskendęs eilinis žvalgas pelkėj tarp uodų. O – kautis eiliniu! (Puolimui slopstant, rankas išskleisti pakelės žolėj – – – prisiveja iš lėto skruzdėlė lašelį kraujo, riedantį man skruostu.) Mus išdavė. Be mūsų mūšis vyks. Anderso antpečiai, kurių žvaigždėm tikėjom – lyg blizgantys pap...


Harold Pinter. Vėliau

2018-02-28 17:24:47

Vėliau. Žvelgiu į mėnulį.Kadaise čia gyvenau.Pamenu tą niūniavimą. Vėliau. Jokio garso. Mėnulis ant linoleumo.Šnairuojantis vaikas. Vėliau. Niūniuojantis balsas.Atveriu galines duris.Kadaise čia gyvenau. Vėliau. Atveriu galines duris.Šviesa užgesus. Nudžiūvę medžiai.Sugrubęs linoleumas. Vėliau. Vėliau. Ūmiai plūstanti tamsa.Tiršta tamsa.Dabar čia gyvenu. 1974   Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas   ...


Nuo kaklo ligi šlaunų jie persijuosę žydromis perpetėmis,Po kaklais kokardos su žvaigždėmis, skiriamaisiaisŠv. Vaitiekaus (Adalberto) ordino riterių ženklais,Didysis Komtūras paliečia kardu vieną petį, ištardamasMemente, paliečia kitą, tardamas Posteri, ir riteriai Jau nebepriklauso sau šioje menėje, kurioj šalia herboBudi du pusiau šarvuoti sargybiniai su kardais, viskasČia gražu, tik ne Vytautui, kuris reikliai šnekasiSu Jano Žižkos vyrais, šnekasi toliaregiškai, beveikTotoriškai, žinodamas, k...


Traukiam roges slidžiu šlaitupro tylias, didingas, sniegu išdabintas pušis.Virš jų skaisčių karūnų pilkas danguseižėja mėlio šukėmis, pro kuriasnukaukia lėktuvas it paukštis plėšrus,kuris švilpia žemyn, nešdamas mirtį.Mes gaudom kvapą ir regim pasaulį iš naujo.Kapinės glūdi tarp žemų kalvų,apačioje – išsimėtę antkapiai sniego kepurėmis:romaniniai ir gotikiniai. Tarp jų – šviežias takelis.Giliai įkvėpti. Iškvėpti pinklius debesis.Na, kas bijo? Atsistumiam nuo krašto,girgžda sniegas, lekiam verž...


Aš nusipirkčiau liekarstvųnuo šito čėso markatnumo.Atsikvėpčiauda paskutinio sodžiaus dūmo – eičiautu laučiau ir tu strielčiau,kur jūsų šmėklos šmėkšo tarčiau – nenusiminkžmogau žiūrėk:dainuos tau senas varnų krantas,voratinklis mirgės –didysis briliantas.   ...


James Tate. Gydytojų tema

2018-01-24 19:44:21

Man patinka, kai gydytojai kosėja. Koks kitas žmogusplėštų iš tavęs pinigus,kai guli paslikas?Nesakau, kad tuo mėgaujasi:„Apgailestauju, pone Rodrigesai, viskas baigta,jokios vilties! Galite atiduotiir savo kapšą.“ Velniai rautų,jie mieliau žaistų golfą,laidydami juokelius apie mūsų pėdas. Tarp jų yra rūkančių marihuaną ir alkoholikų, jų pasileidimasvisiems gerai žinomas: kas pasaulyje yra matędaugiausia lytinių organų? Ne poetai. Budėjimo valandomis jiems labiau nei bet kam reikia atpalaiduoja...


Nuskaidrėja vanduo po pajuodusiais miesto klodais.Laiko rūdis išvalo dugno žolės – žalia ugnis.Tu paklok ant gynybinio pylimo baltą paklodę,kad iššliaužęs iš požemio odą pakeistų žaltys. Prasiveržęs lėtai pro baroko dievnamių griaučius,pro senamiesčio kaukoles išrautais dantimis,jis ant drobės, kuria tavo kūnas su siela suaustas,tarsi juodas likimo vainikas susirangys. Išsigandus suriksi – nors mitas įspėjo, ko laukti,kai nepratusiu virsti kūnu eini prie ribos.Dugno žolės pirštais plonais šuku...


  Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai!                   Broleliai, kvaileliai,                   Durneliai, varleliai,                   Žiopleliai, mūkeliai...Iš debesų žiema po tam jau iškišusi galvąNei pikčiurna ...


Londono tunelis byra,ir kas prašė šių dūmų,šios nuolaužų griūties ar staigių atsakomybės gniūžčių?Žybsnyje sprogstančios mėlynos šviesos, ten,ištaria vyras, karūnuotas laibom peleningom liepsnomir megzta kepure,ten, rodo daili gyslota ranka,ištiesta į trečiąjį paukštį anapus tylos,ištiesta į grožį, neriantį prapultin –ugnis bedugnėje, griaučius nulaižiusi skaisčiai –tu jau gali išlįsti. Klausydamas kritusių spindulių, trūkinėjančių karštyje– pirmas įkvėpis po atgimimo –ten, ištaria jis, pažvelk...


Draugai