Astrida Petraitytė. Europinio strategavimo pamokos kultūrininkams

Šio pusmečio įsipareigojimai visai ES, pirmininkavimas jos Tarybai suteikė intensyvumo, dinamikos, ambicingo masto mūsų valdžios institucijų veiklai – toks įspūdis turėtų susidaryti stebint Kultūros ministerijos europinę raišką: štai mūsų menininkai prisistato Briuselyje – čia ne tik savo, bet ir Lietuvos vardą bylojo, tarkim, ir Violeta Urmana, ir Agnė Žagrakalytė, kituose Europos centruose... (deja, dabar savo regos lauką šia ministerija turiu ir apriboti, kad netyčia žvilgsnis neįsibestų į naujausius –­ hm, pozityvius? – mūsų Parlamento viršūnėlės pokyčius).

Sesijos, skirtos kūrybinei mokyklų ir muziejų partnerystei, pranešėjos, iš kairės: Milda Laužikaitė, už moderatorės Vilmos Bačkiūtės – Ida Brændholt Lundgart (Danija) ir Sybille Linke (Vokietija). Astridos Petraitytės nuotrauka
Ir Europai yra progų lankytis Lietuvoje, ES valdžios atstovams, atskirų šalių kultūros veikėjams neužsidarant kabinete siaurai profesinių klausimų sprendimui, bet ir patiriant šalį, jos savitumą.
Spalio 1–2 dienomis Vilniuje įvyko išties reikšmingas – KM kartu su Europos Komisijos Kultūros ir švietimo direktoratu organizuotas, EK finansiškai paremtas –­ renginys, sukvietęs nemažai atstovų iš ES viršūnių (daugiausia – Komisijos), įvairių šalių kultūros institucijų reprezentantų ir pan., sudaręs galimybę mūsų kultūrininkams pabūti kartu, pajausti, kokie vėjai pučia europinės kultūros lauke. Pusantros dienos vyko konferencija „Ateities scenarijai: kultūros atsakas į Europos Sąjungos socialinės ir ekonominės raidos iššūkius". Tiesa, pranešimų, diskusijų vertimas į lietuvių kalbą, tarsi suteikęs galimybę dalyvauti ir vyresnės kartos kultūrininkams, nepasivijusiems naujaisiais laikais užaugusios anglakalbės kartos, nebuvo pastiprintas lietuviškomis renginio programėlėmis („Ready for Tommorow?" – taip trumpai drūtai skamba angliškasis konferencijos pavadinimas) – o jose glaustai suformuluoti ir kiekvienos sesijos tikslai, pristatytas pranešėjų veiklos laukas. Na, bet suprantama, renginys –­ aukšto lygio. Jau vien žvilgterėjęs į dalyvių sąrašus, kuriuos visi gavome, turėjai pajusti įvykio rangą: 137 dalyviai (iš 292) –­ užsienio svečiai (bent devyni EK atstovai, Europos šalių kultūros ministrai, ministerijų pareigūnai, ir t. t.). Žinia, realus dalyvaujančiųjų skaičius –­ jau organizatorių rūpestis; štai iš gausios lietuviškosios dalies ne vienam – tarkim, Seimo atstovams –­ nepasirodžius, galima manyti, kad nubyrėjimo būta. Bet konferencija vyko ir įvyko be jokių nesklandumų –­ visi pranešėjai, diskutuotojai, moderatoriai buvo savo vietose, tegu kai kurie aukšto rango pareigūnai tik trumpam pagerbė renginį. (Norint priekabiauti į nesklandumus galima įrašyti pasisakymų reglamento nepaisymą –­ daugelis pranešėjų užtrukdavo ilgiau, tad, ko gero, europiniame sanbūvyje ne vokiškosios tradicijos ima viršų.)

*
Konferencija pasižymėjo tiek turinio, tiek formų įvairove. Po įvadinių kalbų –­ kurias pasakė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis, Europos komisijos Švietimo, kultūros, daugiakalbystės ir jaunimo reikalų komisarė Androulla Vassiliou ir EP Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Doris Pack, skaityti pranešimai kultūros politikos klausimais, kuriuos (ne tik pranešimus, bet ir ore tvyrančias problemas) jau po kavos pertraukos aptarė keletas diskutuotojų – tarp jų buvo ir ministras Š. Birutis, iškėlęs būtinybę apibrėžti pačios sąvokos „kultūra" ribas; popiet trijų pasisakymų blokas buvo skirtas Europos Komisijos veikėjų įžvalgoms, vėliau jomis dalijosi kelių ES šalių atstovai (Lietuvą reprezentavęs Finansų ministerijos Ramūnas Dilba pats nusistebėjo, kad būtent šiai institucijai patikėta pristatyti kultūros perspektyvas); antroji diena po įžanginio pranešimo, dviem kultūros sferos statistinių duomenų tyrėjams – Paului Moore'ui ir An­thony'ui Lilley'ui – aptarus tų duomenų svarbą, pers­pektyvas ir problemas, pasiskirstyta į keturias darbo grupes (jose jau apsiei­ta su viena darbo kalba – anglų), susitelkusias į konkrečias kultūros praktikos sritis: 1) muziejų ir mokyklų bend­radarbiavimo, 2) bibliotekų, kultūros centrų ir bendruomenės įtraukimo, 3) architektūros paveldo apsaugos, 4) skaitmeninių technologijų panaudojimo; po to visiems sugrįžus į didžiąją salę moderatoriai apibendrino grupių darbą, o tada jau teliko reziumuoti visos konferencijos pasiekimus.
Ši garbė ir atsakomybė – kaip ir dirigavimas visai konferencijai – teko Eglei Saudargaitei, KM Strateginio planavimo departamento direktorei (antrąją dieną vyko dar paralelinis renginys – matyt, stengiantis vienu šūviu nušauti du zuikius –­ ES kultūros ministrų susitikimas, tad ministras Birutis, suprantama, vadovavo ten).

*
Po pirmos turiningos dienos, taip persiklojant ES strategų brėžiamoms teorinėms vizijoms ir konkrečioms atskirų šalių praktikoms, ėmiau laužyti galvą, koks yra esminis šios konferencijos tikslas ir sumanymas – ar tai darbinis ES struktūrų keitimasis nuomonėmis, ar labiau žinios skleidimas kultūrinei (Lietuvos) bendrijai, mūsų strategams ir praktikams? Tad pasigavusi E. Saudargaitę jos to ir užklausiau. Patikinusi, kad ir viena, ir kita svarbu, KM atstovė detalizavo: „Tai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginys, skirtas kultūros politikai. Kiekviena pirmininkaujanti šalis rengia ekspertų lygio konferenciją kultūros politikos aktualijoms aptarti, į kurią kviečia Europos institucijų atstovus. Tai, kas kalbama šiandien, yra ankstesnių konferencijų tąsa. Visad aktualus klausimas –­­ kaip, iš kokių šaltinių finansuoti kultūrą –­­­ dar labiau suaktualėjęs, nes artėjame prie naujojo ES struktūrinio fondų finansavimo periodo (2014–2020). Tad visiems –­­ ir kultūros bendruomenėms, ir atsakingiems už kultūros politiką –­ rūpi, koks bus kultūros vaidmuo, kaip ji bus integruota į įvairias europines strategijas ir programas. Todėl kviečiame tiek šalių narių vyriausybių (pavyzdžiui, kultūros ministerijų) atstovus pasidalyti mintimis, kaip jie sprendžia kultūros finansavimo problemas per nacionalinius biudžetus, tiek EK atsakingų direktoratų darbuotojus pasisakyti, kaip jie naujuoju periodu mato kultūros indėlį į darnią plėtrą, ekonominį augimą, jos finansavimo šaltinius, kokie jų patarimai kultūros sferai –­ tarkim, kaip save pristatyti, kokie turi būti rengiami strateginio planavimo dokumentai investicijoms pritraukti. Į konferenciją kvietėme kultūros lauko dalyvius, kad jie ne tik iš Lietuvos kultūros politikos formuotojų, bet ir iš europinio lygio specialistų išgirstų, kiek realūs jų lūkesčiai, kokius namų darbus reikėtų atlikti."
Neiškenčiau nepasiteiravusi ir reziumuojančio vertinimo – ar viskas pavykę, ar susidurta su problemomis ir – ar estai bus gavę pamokų? E. Saudargaitė, juoku sureagavusi į šį bakstelėjimą (Estijos kultūros ministerijos atstovo Ragnaro Siilo energingą ir pozityviai savo šalį pristatantį pasisakymą, į kurį įsiterpė ir lengvas pasišaipymas, kad Lietuva strategijas tikrai mokanti kurti, ir pasidžiaugimas, kad Estija savo pirmininkavimo periodą nukėlusi į 2018-uosius galės pasimokyti iš Lietuvos klaidų), suprantama, konferencijos reikšmę taip pat įvertino pozityviai.
O aš tik pati sau subambėjau, kad estai, tikėtina, nerengs europinių konferencijų salėje su „poilsinėmis" kėdėmis, neturinčiomis net atlenkiamųjų stalelių (įprastų šiuolaikinėse salėse, kuriose numatoma ne tik ploti). Tiesą sakant, pirmąjį – skeptišką –­ konferencijos įspūdį ir sudarė atsinaujinusi MA salė: įvardyta Didžiąja konferencijų sale, bet naujai sustatytos patogios paminkštintos kėdės kėlė įtarimą, kad mokslininkai šią erdvę ne darbui atnaujino... (Paraleliai šiam skepsiui būta džiugaus pritarimo D. Pack atradimui, pirmąkart apsilankius Vilniuje: iš toli visos trys Baltijos šalys atrodo kaip viena, iš arčiau – visos skirtingos ir savitos). Ir kai solidūs užsienio svečiai jiems įteiktuosius aplankus dėjosi tiesiog po kėde, „baliaus serviruotė" neatrodė be priekaištų.

*
Bet, žinoma, svarbiausia – vyksmas, jo turinys, šio atošaukos...
Po visų pranešimų, diskusijų aš užsimezgiau šiuos mazgelius.
Europos Sąjungoje paminėjus kultūrą pravartu iškart dėti kablelį ir pratęsti: „kūrybinės industrijos"... Dar turėsim įsikalti formuluotes, prilygstančias burtažodžiui „Sezamai, atsiverk" (pavyzdžiui, šįkart ausinėse nekart nuskambėjo: „kūrybos pramonė"). Horizantalus požiūris į kultūrą, akcentuotas ministro Biručio (nurodąs, regis, šios sferos sąsajas su kitomis, pirmiausia – ekonomika), akivaizdu, irgi yra tapęs privalomu europiniu burtažodžiu.
Formu(lu)ojant kultūros strategiją svar­bu užimti ne prašytojo, kuriam reikia pagalbos, o – statistinių duomenų žinovo poziciją, iš pastarosios vis švystelint kultūros sektoriaus priauginamus ekonominius pridėtinės vertės procentus. Nepamiršti kultūros lauke sukuriamų darbo vietų!
Kultūra nebūtinai turi afišuotis savo vardu – ji gali prisišlieti, įsiterpti, apsimesti, tarkim, turizmu, regionų plėtra ir pan. (t. y. pasinaudoti įvairių struktūrinių fondų parama).
Savaime suprantama, kultūrininkams svarbu neatsilikti nuo skaitmeninių technologijų vystymosi spartos – tai ne tik kasdieniai darbo įrankiai, bet ir puikus laukas projektams (štai puikus pavyzdys –­ ES remiama Europos paveldo skaitmeninė biblioteka Europeana).
Neužmirštinos – nepaisant situacijos interneto laikais problemiškumo – autorių teisės!
Pravartu išstudijuoti 2014 m. startuosiančios ES programos Creative Europe („Kūrybinė Europa") prioritetus, įsigilinti į tris jo paprogrames (Culture, Media, Media Mundus).

*
Buvo smagu tarp šių strateginių, naudos procentų skaičiavimo konstruktų pajusti prasiveržiant pirminės, autentiškos Kūrybos prasmingumą. Kaip kažkurią muzikos grupę pacitavo pranešėjas iš Vokietijos Andreasas J. Wiesandas: „Jei neturėsi gerų dainų, jokie verslo planai nepadės..."

 

Draugai