Astrida PETRAITYTĖ. Vieno vakaro literatūrinė karuselė

Vis daugėja kekinių (nuo „kekė") renginių, kurių vyksmas vienu metu įsižiebia įvairiose vietose įvairiomis formomis ir kurių koncepcijoje užkoduota: turi, jei ir ne visus aplėkt, tai bent užšokt į kelis šiuos židinėlius; tam ir žemėlapiai sukuriami bei dalijami. Man gražu regėt vieną gražią dieną (vakarą) Senamiesčio gatvelėmis su tais žemėlapiukais pabirusius, skubančius, besidairančius, tarpusavy besitariančius gražius jaunus žmones (o tas nosies įbedimas į kultūrinį žemėlapiuką yra metafiziškasis grožio komponentas – analogiškas fiziškajam grožio sutvėrimui kartais iš nieko: make-up). Amžiaus cenzo, žinia, tie renginiai nediktuoja, ir žilagalvių entuziastų randasi, bet nesistebi matydamas, kas tame dinamiškame sraute dominuoja.
Rugsėjo 12-osios vakarą plykstelėjo toks kultūrinis naujadaras – pirmąkart Vilniuje vyko Europos literatūros naktis (tiesa, neaišku, kodėl „naktimi" pavadintas renginys, trukęs nuo 18.30 iki 21 val.). Regis, Čekijoje gimusi idėja, šiemet mūsų Tarptautinio kultūros programų centro pasigauta, realizuota pasitelkiant kultūrines užsienio šalių institucijas – Italų kultūros centrą, Goethe's institutą, Britų tarybą ir kt. Aštuoniose vietose aštuonetas žinomų kultūros žmonių skaitė ištraukas iš, matyt, šedevrais įvardytų kūrinių (nuo Marcelio Prousto iki Giedros Radvilavičiūtės), penkiolikos minučių skaitymus vis keičiant penkiolikos minučių pauzei –­ taip ir iš anksto, ir vyksmo metu buvo provokuojama klausytojų kaita, jų migracija iš vieno taško į kitą.
Pirmiausiai nulėkusi į Italų kultūros institutą, išklausiau net dvi „porcijas" Rolando Rastausko skaitomos Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvės" – suintrigavo kūrinys, o klaipėdietis rašytojas jau, regis, turi viešų, netgi teatralizuotų skaitymų įdirbį...
Persikėlus į Žydų kultūros ir informacijos centrą, Mindaugo Nastaravičiaus skaitomo vieno fragmento iš Hertos Müller „Amo sūpuoklių" tikrai buvo gana –­ pernelyg skaudu ir sunku ilgėliau atsiverti sovietinio lagerio vaizdiniams ir išbandymams...
Tad persimečiau į Paveikslų galeriją – lengvabūdiškesniems Magdalenos Komorowskos vaikystės Žemaitijoje įspūdžiams (skaitomiems Dalios Michelevičiūtės).
Neketinau visko aprėpti, visur aplėkti, po smagaus Oninių šventimo epizodo traukiau namo – pakeliui akį dar patraukė apšviestas „Meno nišo"s langas –­ ten Gytis Lukšas skaitė Jenso Christiano Grǿndahlio „Spalio tylėjimą"...

Draugai