Gabrielė Norkūnaitė. Ifidės, sujungusios mus

Rugpjūčio 20–27 d. Vilniuje vyko LGBT festivalis „Kreivės“

Tasai [gyvųjų] pasaulis taip nutolsta, kad iš jo telieka mažas auksinis taškelis, švytintis danguje, tokiame tamsiame, jog dėl prarajos, skiriančios mūsiškį ir tą kitą pasaulį, tikroviškas mums lieka tik kapas.

Jean Genet. „Gėlių Dievo Motina“

Festivalio „Kreivės“ atidarymas. Laimos Stasiulionytės nuotrauka

Rugpjūčio pavakary šalia sinefilų numylėto karščiu alsuojančio Vilniaus Goštauto gatvės kampo antrus metus iš eilės pradeda rūkti tos pačios cigaretės. Jų savininkai vieni kitus pažįsta – jei ne asmeniškai, tai bent iš matymo, ir nieko labai stebėtino: aktyvių LGBT bendruomenės narių ir jų palaikytojų ratas nėra gausus, o į ankštą „Skalviją“ reikia sutalpinti ir dalį jų, ir rėmėjus, keletą kinomanų bei tas priklydusias sielas, sutinkamas prie gėrimo taurės per kiekvieną kultūrinį renginį. Ir vis dėlto netrukus paaiškėja, jog LGBT festivalio „Kreivės“ šiųmetinė misija yra ne tik suburti jau susiformavusią bendruomenę, bet ir įvairiais būdais ją plėsti.

Šiemet vaivorykštėmis nuspręsta užpildyti ne tik kino sales – „Kreivės“ įgavo nebe filmų, o LGBT festivalio vardą. Iš šio persikūnijimo gauta naudos: kaip filmų renginys, dėl kokybiškų juostų stokos, festivalis nebūtų reikšmingas: dalis „Skalvijoje“ rodytųjų turi meninę vertę, o dalis tėra edukacinio pobūdžio vaizdai, atsiskleidžiantys tik kartu su prieš ar po filmo surengta diskusija. Kaip ir viename iš kartu su LYSA (Tolerantiško jaunimo asociacijos akademinė vasaros mokykla „Lyčių studijos ir aktyvizmas Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos“) organizuotų renginių kalbėjo „Sangailės vasaros“ režisierė Alantė Kavaitė: pirmiausia eina meniškoji kūrinio vertė, o socialiniai pamokymai –­ tėra kita, papildoma, gerokai mažiau svarbi dalis, ir koncentruotis reikėtų ne į ją.

Tad nenuostabu, jog „Kreivėse“ didžiausią įspūdį palieka Rainerio Wernerio Fassbinderio retrospektyva. Savo juostose didysis Naujojo vokiečių kino magas homoseksualių veikėjų nevengia, tačiau LGBT temų plačiau nenagrinėja – herojų seksualumas tėra jų natūrali būsena, kuriai kančias kelia ne homofobija, o žmonių niekšiškumas per se. Kreivumo Fassbinderiui pakanka –­­ žiūrovams pristatyti nestandartiniai, teatrališki filmai, nutvieksti ekspresionistinėmis spalvomis. Viename jų, „Laisvės kumščio teisė“ („Faust­recht der Freiheit“, 1975), pagrindinis herojus – neišsilavinęs ir vargingas Foxas stoja akistaton su už jį pranašesniais buržua gėjais. „Kreivės“ –­ šio konflikto antitezė –­ siūlo žiūrovams už seansą susimokėti tiek, kiek jie nori patys, ir kitais būdais stengiasi įtraukti visas LGBT grupes.

„Skalvijos“ prieduryje pėdos jau gesina cigaretes, mindžikuoja keletas kojų. Vienų vyriškųjų šeimininkas įsiavęs spindinčius aukštakulnius. Su tokiais aš pati nukreivinčiau, o ši vaivorykštės deivė išdidžiai įplaukia į salę. Iš tikrųjų, šiemet „Kreivės“ skiria ypatingą dėmesį raidei T. Tinkamą toną užduoda jau atidarymo filmas – „Dainos Aleksis“ („Songs for Alexis“, 2014) – šilta ir miela istorija apie translytį muzikos atlikėją, vėliau papildoma dar pora trans* tematikos juostų. Tačiau kinu neapsiribojama: festivalyje pasiūloma ir teorinė prieiga susipažinti su translytiškumo sąvoka, aktyvizmu, judėjimu, ir diskusija su trans* bendruomenės nariais, stengiantis skatinti bendravimą ne tik tarp LGBT ir likusios visuomenės dalies, bet ir tarp skirtingų LGBT grupių. Skaudūs išgyvenimai patiriami ne tik iš „išorinio pasaulio“, bet ir LGBT viduje. Translyčiai asmenys susiduria su (ne)ste­bėtinu nepripažinimu netgi likusiame LGB būryje.

Kadras iš filmo „Vaikinai“

Pats „Kreivių“ konceptas pabrėžia LGBT grupių skirtingumą ir jų susikirtimą. Kreivės kartais gali kirstis pernelyg skaudžiai, nurėždamos vienos kitas. Ypač jautriai reaguoja jauni žmonės, tad ir dar vienoje diskusijoje kalbama apie emocinę paramą jauniems LGBT asmenims. Vis dėlto įdomiausia dalimi tampa tėvų, turinčių LGBT vaikų, atsivėrimas. Dokumentika apie tėvų, sužinojusių savo atžalas esant neheteronormatyvias, pasakojimus nublanksta dėl jau minėto meno edukacijos santykio, tačiau po filmo įvykęs susitikimas, per kurį išgirstami mamų išgyvenimai, yra ta netikėta kreivių sankirta, tos užkliudančios istorijos, kurios išplečia LGBT bend­ruomenę ir tuoj pat suklijuoja.

„Kreivės“ siūlo plačią programą, jungdamos ir skirtingas grupes, ir meno formas. Parodos apie seksą, rasę, lytį ir seksualumą fone skleidėsi queer kūrybos skaitymai, vyko dviejų dienų kūrybinės dirbtuvės „Pa-tiriant savo pavidalus“. Arcanos Feminos fotografijos pa­roda demonstruoja kūnus iš pogrindinės „Kaos“ kultūros, o vakarėlis „K/reivas“ –­ atvirkščiai: traukia LGBT iš įprastinių gėjų klubų į kitokią disco šviesą – su tomis pat įprastomis šešiomis spalvomis, tačiau didesnei miniai –­ visai pasilinksminimų trokštančiai publikai. Tad kiek platus buvo „Kreivių“ užmestas tinklas? Sunku atsakyti, tačiau per reivą besi­bučiuojančių heteroseksualių porų tikriausiai buvo daugiau nei LGBT porelių, o per diskusijas tarp susirinkusiųjų buvo daugiau nei vienas kitą pažįstantieji.

Šėlsmas išblėso per festivalio uždarymą. Iškaukšėjo visi – nebebuvo matyti nei pirmųjų rūkorių, nei įprastinių veidų būrio, net toji aukštakulnių okeanidė jau buvo išplaukus tolyn. Netikėtas finalas neramina. Ar renginių būta tiek daug ir įvairių, kad perteklius nuvargino lankytojus? Gal filmas kaip uždarymo vinis nebėra tinkamas kabinti šio kultūrinio renginio paveikslą. O gal bendruomenė nepatvari, pajėgi tik susijungti kelioms dienoms. LGBT festivalio perspektyvos aiškės ateinančiais metais, kai bus galimybė vykti per Vilniaus „Baltic Pride“. O kol kas stiklinę galima palikti pusiau pilną: sakykime, Ifidės iškeliavo pratęsti kreivių į kitus šalies miestus.

Draugai