Kęstutis Nastopka. Greimas Aleksandrijoje: po 55 metų

Astos Skujytės nuotrauka

Apgynęs Sorbonoje 1948 m. daktaro disertaciją, Algirdas Julius Greimas, neturėdamas Prancūzijos pilietybės, negalėjo gauti dėstytojo vietos šios šalies universitetuose. Vieną vakarą jam paskambino jo bičiulis, leksikologinių tyrinėjimų bendražygis Georges Matoré:
– Ar nori važiuoti į Egiptą?
– ???
– Jei nori, tai sėsk į metro ir už pusvalandžio atvažiuok. Pas mane kaip tik yra vienas ponas, kuriam reikalingas profesorius Aleksandrijos universitetui.
„Laiškuose iš Afrikos" („Draugas", 1955 m. spalio 29 d. – 1956 m. balandžio 28 d.) Greimas prisiminė:
„Stovėjau, minios spaudomas, prigrūstame metro vagone ir veltui bandžiau susikaupti ir išsiaiškinti: noriu aš važiuoti į Egiptą ar ne? Palaidos mintys ir vaizdai švysčiojo galvoje – Egiptas: piramidės –­ Šventoji Šeima – krokodilai – arabai – miražai – kupranugariai.
Kai dabar, prabėgus eilei metų, pasižiūriu į savo praeities miražus, nusišypsau: miražų pasaulyje nėra, nei kraštų su miražais. Miražus žmogus nešioja savo širdyje. Tiesa, ir krokodilų nėra, ir tai gerai. Pasirodo, jau nuo seno, nuo Herodoto laikų egiptietiškoj Nilo dalyje jų nebėra. Ir kupranugarį Aleksandrijos gatvėse retai besutiksi..."
Greimas praleido Aleksandrijoje dešimtį metų. Aleksandrijos universitete jis dėstė prancūzų kalbos istoriją, o katalikiškoje mergaičių Dievo Motinos mokykloje (Collège de la Mère de Dieu) – prancūzų kalbą ir literatūrą. Pasak Greimo, dėstydamas dalykus, kurių nebuvo studijavęs, jis kartu su savo mokinėmis, nors ir pavėluotai, baigė prancūzišką gimnaziją: išmoko Prancūzijos istoriją, geografiją, literatūrą, išėjo visą filosofijos kursą.
Aleksandrijoje susibūrusių prancūzų intelektualų aplinkoje Greimas susibičiuliavo su būsima prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe Roland'u Barthes'u, susipažino su struktūrine XX a. kalbotyra ir antropologija, marksizmu, fenomenologija, psichoanalize. „Rimtas filologas ir sekmadieninis poezijos mėgėjas", paties Greimo žodžiais tariant, pasijuto esąs kultūrinės revoliucijos dalyvis. Atsidūręs tradicinės leksikologijos akligatvyje, jis ėmėsi kurti bendrąją reikšmės teoriją –­ semiotiką.

Kovo 20 d. Aleksandrijos bibliotekoje įvyko mokslinė konferencija „Greimas Aleksandrijoje (1949–1958): žvilgsnis iš Prancūzijos ir Lietuvos". Ją frankofonijos dienų proga surengė Lietuvos respublikos ambasada Egipte (ambasadoriaus Dainiaus Junevičiaus iniciatyva) kartu su Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centru ir Aleksandrijos bibliotekos Frankofonijos skyriumi.
Greimo laikų intelektualinę Aleksandrijos aplinką atkūrė Purdue universiteto (JAV) profesorius Thomas F. Brodenas, anglų kalba rašantis monografiją apie Greimo gyvenimą ir kūrybą. Jo pranešimo tema – „Algirdas Julius Greimas Aleksandrijoje: pralaimėjimai, susitikimai ir lemtingi posūkiai".
Prancūzų semiotikė arabų literatūros profesorė Heidi Toelle (III Paryžiaus universitetas, Naujoji Sorbona) kalbėjo apie tai, kaip Greimo semiotika pakeitė jos požiūrį į arabų kultūrą ir literatūrą. Lankydamasi Greimo vadovaujamame tarpdisciplininiame reikšmės tyrimų seminare, ji atsisakė europocentristinio orientalizmo nuostatų, išmoko gerbti kitoniškumą –­­ suprasti, o ne teisti. Greimo studija apie Maupassant'o novelę „Du draugai" padėjo jai atskleisti kosminių lėmėjų – vandens, ugnies, oro ir žemės – reikšmes Korano semantiniame universume. Greimas pasiūlė pavadinimą ir Heidi Toelle monografijai „Koranas nauju žvilgsniu – Ugnis, Vanduo, Oras ir Žemė" (Damaskas, 1999).
Greimo mokinys ir bendražygis Ericas Landowskis (Politinių mokslų politinių studijų centras, Paryžius) skaitė pranešimą „Lietuvis kaip prancūzų eksporto produktas". Pasak jo, struktūralizmas išaugo iš intelektualinio sąjūdžio, kuris Europoje ir pasaulyje laikomas prancūzų eksporto produktu. Pamatines šio sąjūdžio idėjas iškėlė ir paskleidė mąstytojai, kurie buvo gimę ne Prancūzijoje, o kai kuriems iš jų prancūzų kalba nebuvo gimtoji.. Kalbininkas Emilis Benvenistas gimė Alepe, filosofas Jacques'as Derrida – Alžyre, psichoanalitikė Julija Kristeva ir literatūros teoretikas Tzvetanas Todorovas atvyko į Prancūziją iš Bulgarijos. Lietuvis Greimas kartu su grynakrauju prancūzu Roland'u Barthes'u, susitikę Aleksandrijoje, bandydami naujai suvokti kalbos, literatūros ir kultūros reiškinius, drauge dėjo „struktūralizmo" pamatus. Po dešimties metų struktūralizmo banga, iš esmės atnaujinusi humanitarinius mokslus, išjudino Europos intelektualinį gyvenimą. Nors šiandien struktūralizmas nebemadingas, bet tai, kas iš jo liko – reikšmės teorija ir tekstų, paveikslų, objektų bei socialinių praktikų prasmės analizės metodas – tai, kas vadinama semiotika, paplito visose keturiose pasaulio šalyse. Penketas konferencijos pranešėjų atstovavo penkioms tautinėms bendruomenėms: du lietuviai, vienas amerikietis, du prancūzai, iš jų vienas – lenkų, kita – austrų kilmės.
Aptardamas svetimšalio santykius su nauja šalimi, Landowskis pateikė elipsinę prasmės režimų schemą, grindžiamą keturiomis skirtingomis pozicijomis: programavimas (remiamasi pastoviomis objektų savybėmis ir reguliariu veikimu), manipuliacija (intencionalumo pagrindas), pasikliovimas (atsitiktinumas) ir derinimasis (juslinis kūnų santykis). Du pirmuosius ir du pastaruosius režimus sieja papildymo santykiai.
Programavimas apibūdina turisto santykį su svetimu kraštu: vadovaujamasi išankstiniu žinojimu, randama tai, ko ieškoma. Pirmieji vaizdiniai, kurie kilo Greimui išgirdus pasiūlymą vykti į Egiptą (piramidės, krokodilai, arabai, miražai, kupranugariai) buvo užprogramuoti to, ką jis iki tol skaitė apie Egiptą. Manipuliacija grindžiama misionieriaus veikla: stengiamasi pakreipti kitą norima linkme. Derinimosi strategijos laikosi savarankiški keliautojai, ieškantys svetimame krašte ne to, ką siūlo kelionių gidai, o pasitikintys savo pačių pojūčiais. Semiotiko laikyseną, pasak Landowskio, apibūdina pasikliovimas. Tai jau ne tas Greimas, kuris iš anksto bando nuspėti, kas jo laukia Egipte, o tas, kuris bendrauja su prancūzakalbiais Aleksandrijos intelektualų „gaujos" nariais, kuris, mokydamas katalikiškos mokyklos mergaites prancūzų literatūros ir filosofijos, mokosi pats, kuris, priėjęs metodologinį akligatvį, įsijaučia ir įsigyvena į naują epistemą.
A. J. Greimo semiotikos ir literatūros centro docentė Nijolė Keršytė apie Greimą kalbėjo bendrame semiotikos kontekste, pabrėždama, kad yra ne viena, o daug semiotikų. Ji aiškino skirtumus tarp europinės (kilusios iš Ferdinando de Saussure'o teorijos) ir amerikietiškosios (Charleso Sanderso Peirce'o) semiotikos, lygino Greimą ir Barthes'ą.

Konferencijos salėje. Prezidiume iš kairės į dešinę: Eric Landowski, Lietuvos ambasadorius Egipte Dainius Junevičius, Aleksandrijos bibliotekos tarptautinių ryšių departamento direktorius Aly Maher, Heidi Toelle, Thomas F. Broden. Nuotraukoje ekrane Greimas 1957 m. Aleksandrijoje su Lietuvos turistų grupe (Viktoru Miliūnu, Algimantu Baltakiu ir kt.)

Šios apžvalgos autorius apibūdino Greimo vaidmenį lietuvių kultūroje, jo semiotikos sąsajas su istorine Lietuvos situacija. Bandžiau išryškinti Greimo semiotinės teorijos įspaudą lietuvių mitologijos tyrinėjimuose. Užsiminiau ir apie prancūzakalbei auditorijai beveik nežinomą Greimo politinę veiklą, jo publicistiką ir literatūros kritiką.
Garsiąją Aleksandrijos biblioteką, pasak Greimo, „sudegino kažkoks beprotis –­ ar filosofas?". Šiandien jos vietoje įsikūrė didžiulė moderni biblioteka, su kurios technologiniais stebuklais turėjo progą susipažinti konferencijos dalyviai. Šiltai buvome sutikti katalikiškoje mergaičių Dievo motinos mokykloje. Kaip ir Greimo laikais, čia mokosi įvairių konfesijų viduriniosios klasės arabų dukterys (mokslas šioje mokykloje mokamas). Vienuolės įpratino mergaites prie griežtos tvarkos. Vos atidarius klasės duris, kurioje turėjo vykti Brodeno paskaita apie Greimą Aleksandrijoje, vienu metu pašoko koks pusšimtis arabiukių vienu balsu šaukdamos „Bonjour". Jos kantriai klausėsi prancūziškos paskaitos, nors vėliau paaiškėjo, kad dar ne visos supranta prancūziškai.
„Laiškuose iš Egipto" Greimas taip aiškino prancūzų vienuolių įsteigtų mokyklų vaidmenį Egipto švietimo sistemoje:
„Dešimtys, šimtai tūkstančių vaikų: koptų, ortodoksų, bet daugumoje, žinoma, musulmonų – mokomi ir auklėjami katalikiškose mokyklose prancūzų kalba, ir išmoksta ne tiktai bent penkiasdešimties prancūziškų sūrių pavadinimus (geografija), ne tik apie tai, kaip „mūsų protėviai galai karžygiškai gynėsi nuo Juliaus Cezario legionų" (istorija), bet ir tai, kad Prancūzija yra vienintelis kraštas, kur žmogus laisviausiai ir gražiausiai gyvena.
Kaip išsiaiškinti tokį didelį katalikiškųjų mokyklų pasisekimą? – Daug veiksnių stumia tėvus leisti vaikus į religines mokyklas. Visų pirma, snobizmas: leisti savo dukterį į Dievo Motinos pensionatą Kaire arba į Siono Dievo Motinos mokyklą Aleksandrijoj reiškia nuo mažens patalpinti vaiką į geriausių šeimų, turtingiausių žmonių aplinką. Į „antros rūšies" mokyklas leidžia savo vaikus praturtę pirkliai, mėsininkai, stambesni ūkininkai: prancūziškas brandos atestatas musulmonei mergaitei atstoja bent 2000 dolerių pasogos, beveik garantuoja jai socialinį kilimą, ištekėjimą už advokato, gydytojo ar inžinieriaus (egiptietis advokatas prancūziškai moka, o gydytojas ir inžinierius mokslą baigė angliškai – bet tai nesvarbu...)
Kita priežastis jau daug rimtesnė: leisti vaiką pas vienuolius – arba iš viso į prancūzišką mokyklą – yra vis dėlto garantija, kad jis šio to išmoks. O egiptietiška mokykla kol kas dar mokslo žinių nelabai daug duoda – ko galima reikalauti iš mokytojo, jei jam mokama maždaug 50 dolerių per mėnesį? O tuo tarpu prancūziškoji mokykla – gal ji ir nepraktiška moderniškame gyvenime – vis dėlto turbūt aukščiausia mokslo lygiu pasaulyje."
Pagal Landowskio elipsinę schemą tokią egiptiečių prancūzinimo strategiją priskirtume manipuliacijai. Bet mes vienuoliukių apsuptyje, globojami guvios pasaulietiškos direktorės ir lydimi iš pamokų ištrūkusių trijų skaučių, nesijautėme nei manipuliuojantys, nei manipuliuojami. Kaip ir dera semiotikams, „pasikliovėme" šia mums netikėtai atsivėrusia egiptietiška tikrove.
Konferencijos diskusijose iškilo klausimas, ką reiškia Greimo vardas Algirdas. Paaiškinau, kad jis susideda iš dviejų šaknų ir kad antroji sietina su veiksmažodžiu „girdėti". Bet pirmosios šaknies etimologijos nesugebėjau paaiškinti. Tik atsakiau paklausėjui, kad su arabų kalbos artikeliu ji tikrai nėra susijusi. Grįžęs Kuzavinio ir Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyne" radau patikimą interpretaciją: al – liet. al-iai; aliai vienas „kiekvienas", plg. graik. állos „kitas", got. alja „kitas". Iš tos pačios indoeuropietiškos šaknies, matyt, kilęs lotynų alias, vokiečių ir anglų all. Taigi Algirdas yra tas, kuris girdi kiekvieną. Puikus vardas semiotikui! Manyčiau, kad Aleksand­rijos konferencijos dalyviai liko ištikimi šio vardo priesakui.

Hassan Mady (Aleksandrijos bibliotekos spaudos centras) nuotraukos

Draugai