Darius Pocevičius. Iš kur kilo Užupio Respublika?

 

Seniausia Vilniaus dailininkų kolonija iki šiol gyvuoja raudonų plytų pastatuose Užupio g. 2 ir 2A, kur XIX a. pab. veikė pirklio Izraelio Fino pirtis, o tarpukariu – liaudies amatų bendrovės „Bazar przemysłu ludowego“ (liet. pžd. „Liaudies amatų turgus“) dirbtuvės ir sandėliai. 1939 m. rudenį lenkų amatininkus pakeitė lietuviški liaudies meistrai, susibūrę į kooperatinę „Marginių“ bendrovę, kuri po karo virto „Dailės“ kooperatyvu, o dar vėliau – kombinatu.

1944 m. rugpjūčio pabaigoje „Tiesa“ pranešė, kad 15 Užupio dirbtuvėse kuriančių „Dailės“ kooperatyvo narių susiremontavo patalpas Gedimino pr. 1 ir atidarė „Dailės“ parduotuvę-saloną, kuris buvo pradėjęs veikti dar per karą. „Čia galima gauti įvairių drožinių, keramikos išdirbinių – vazelių, statulėlių, meniškų albumų, užrašams knygelių, vaikams žaislų, namų šeimininkėms krepšelių ir daug įvairių smulkių suvenyrų“, – rašė laikraštis.

Užupio g. 2 pastate sutilpo Vilniaus dailės kombinato, kuriame 1947 m. dirbo tik 22 dailininkai, meninio apipavidalinimo, medžio, odos ir metalo apdirbimo dirbtuvės bei sandėliai. Užupio g. 2A pirmas aukštas skirtas skulptoriams, o antrame greta dirbtuvių numatyti butai 3 kombinato darbuotojų šeimoms.

Skulptoriams patalpos buvo per ankštos, tad 1949 m. pabaigoje jie išsikraustė į neseniai uždarytą Šv. Baltramiejaus bažnyčią kitoje Užupio gatvės pusėje, o po 10 metų užėmė ir 700 kv. m teritoriją šalia jos: prisistatė pašiūrių dirbtuvėms ir įsirengė akmens skaldyklą. Papildomas plotas skirtas, kai Dailės kombinatas pranešė gavęs užsakymą iškalti paminklinę skulptūrą Pirčiupių aukoms paminėti. Pirmas čia gimęs monumentaliojo meno kūrinys – Gedimino Jokūbonio 1960 m. baigta Pirčiupių „Motina“, paskutinis – 1993 m. Stanislovo Kuzmos sukurtos trijų šventųjų skulptūros, atstatytos ant Katedros stogo.

Kūrybinį kelią Užupio bažnyčioje ir dirbtuvėse šalia jos pradėjo daug garsių monumentalistų. „Pas skulptorių Stepą Šarapovą rinkdavosi jo draugai, kūrybos gerbėjai ir smalsūs studentai. Jie traukdavo „į bažnyčią“, kur buvo susidariusi jaunimo mėgstama bohemiška atmosfera. Čia dirbo Anelė Navickaitė, Kazimieras Kisielis, Juozas Kėdainis, Nijolė Gaigalaitė, Vytautas Mačiuika, Antanas Dimžlys, Jonas Vasilevičius ir daugelis kitų skulptorių. Tarp jų – ir senbuvis profesorius Napoleonas Petrulis“, – vardijo G. Jokūbonis.

Užupio g. 2 ir 2A virė savas gyvenimas. Užsakymų būta įvairių. 1950 m. Stalino 70-mečio proga Užupio menininkai paruošė trigubą dovaną pypkoriui: sveikinimo atviruką su išsiuvinėtomis raidėmis, iš lietuviškos vyšnios išdrožtą pypkę dėžutėje su išraižyta dedikacija ir Vilniaus gamykloje Nr. 555 surinktą radiolą, pastatytą ant specialaus pjedestalo su sidabru inkrustuotu proginiu užrašu.

Apie 1956-uosius Užupio g. 2 pastatas buvo rekonstruotas, jame įrengtas stalių cechas, pagal originalius projektus gaminęs vienetinius užsakomuosius baldus. Viename kampe glaudėsi nedidelė liejykla, kitame – tekstilininkai.

1966 m. liepą baigtas statyti Dailės kombinato kompleksas Kauno gatvėje su stiklo, metalo, medžio ir odos dirbinių cechais, tad staliai, liejikai ir tekstilės meistrai iš Užupio persikraustė tenai. Ilgas raudonų plytų pastatas buvo padalintas į atskiras dailininkų dirbtuves.

Kitais metais dirbtuves čia gavo skulptoriai Vytautas Šerys ir Zuzana Pranaitytė, tapytojai Valentinas Antanavičius, Jonas Čeponis, Romualdas Kunca, Aloy­zas Smilingis, Eduardas Urbanavičius ir Stanislava Žilionytė-Bernotienė, grafikė Gražina Kazakevičiūtė-Kamarauskienė su vyru skulptoriumi Leonu Kamarausku. Apsigyveno Šerių ir Kamarauskų šeimynos, Dailės kombinato skulptorius Valentas Janauskas ir dar 8 kombinato darbuotojų šeimos.

Taigi Užupio g. 2 pastate tilpo 10 dirbtuvių ir 11 butų. Kur kas gyveno ir dirbo 1967–1975 m., pavaizdavo skulptorė Asta Vasiliauskaitė, atsikrausčiusi čionai 1983-iaisiais (1 pav.). Piešinyje liko nepavaizduotas Kamarauskų butas ir G. Kazakevičiūtės-Kamarauskienės dirbtuvės antrame aukšte prie gatvės.

 

Darius Pocevičius. Iš kur kilo Užupio Respublika?
1 pav. Užupio g. 2 pastato pirmo aukšto planas 1967–1975 m. A. Vasiliauskaitės piešinys, 2020 m.

 

Pramoninis pastatas buvo smarkiai apleistas ir mažai tiko dirbtuvėms, juo labiau butams. „Aloyzas gavo dirbtuvėlę Užupio g. 2-21D be grindų ir be langų. Dailininkų sąjunga buvo pasižadėjusi padengti dalį remonto išlaidų, bet jis, nagingas vyras, susitvarkė pats, be ypatingų lėšų. Čia iškalė pirmąją savo skulptūrą – Rūpintojėlį, šiandien stovintį Garliavos kapinėse“, – prisiminė Gražina Smilingienė.

Naujieji šeimininkai tvarkėsi kaip išmanydami. „Nemanėm, kad pastatas bus priskirtas prie kultūros paveldo, todėl dirbtuves remontavom savo nuožiūra. Mums, dailininkams, buvo per mažai šviesos, todėl iškalėm platesnius langus, jų formą taikėm prie skliautinių lubų. Neseniai eidamas pro šalį pamačiau, kad J. Čeponio dirbtuvės langai prie gatvės jau sumažinti ir padaryti tokie, kaip buvo. O mano taip ir likę platesni“, – konstatavo V. Antanavičius.

Daugelis Užupyje dirbusių dailininkų čia praleido kūrybiškiausius ir brandžiausius metus. Visi buvo beveik vienmečiai, bičiuliavosi, kūrė bendrus kūrybinius planus. Į svečius kviesdavosi vyresnės kartos skulptorius, besidarbavusius „ant kalno“ – Užupio bažnyčioje ir prie jos. Į koloniją dažnai užsukdavo Jonas Jurašas su Aušra Sluckaite, piešti mėgęs rašytojas Romualdas Lankauskas. Apsilankydavo ir užsieniečių – svečių iš broliškų respublikų. Pamatę, koks čia jaukus užkampis, šie atkusdavo ir elgdavosi laisvai. Taip pat laisvai liedavosi ir menininkų susibūrimus tradiciškai lydėjęs alkoholis.

7 dešimtmetyje Užupio g. 2 gyventojai buvo jauni, nepripažinti, prisivartę lenkiškų meno žurnalų, pagauti modernizmo vėjų ir kupini ambicijų sukryžiuoti kūrybos kardus su senąja tradicinės dailės atstovų karta. Tiesti kelius į pripažinimą jiems padėjo V. Šerio žmonos Juditos, parodų organizatorės Dailės parodų rūmuose, profesija. 1967–1975 m. Šerių bute ji surengė keliolika neoficialių parodų, kurių pagrindiniai dalyviai ir lankytojai buvo vietiniai menininkai.

„1967 metais organizavau pirmąją jungtinę parodėlę tų dailininkų, kurie man patiko, bet daugeliui buvo nesuprantami ir neįleidžiami į oficialias parodų sales. Gutauskas, Kisarauskas, Kmieliauskas, Šimulynas... Netrukus ėmiausi globoti tekstilininkę Zimblytę, kurios audiniai su abstrakčiais piešiniais ne vienam keldavo šoką. Naujausi Kazimieros darbai mūsų bute buvo rodyti keletą kartų“, – pasakojo J. Šerienė.

1971 m. pavasarį šeimyninėje aplinkoje Šerių bute atidaryta V. Antanavičiaus „Popmeno paroda“. Autorius atrinko 20 naujausių asambliažų ir pats parengė savadarbį parodos katalogą. Pavaišino susirinkusius vynu. Į klausimą, kodėl darbai pavadinti popmenu, atsakė po daugelio metų: „Mat tada į madą atėjo popartas. V. Kisarauskas savo asambliažus vadino popsais, aš – popmenu. Jautėm, kad tai ne visai popartas ar popmenas, kurį nuo 1965-ųjų Amerikoje pradėjo kurti Andy Warholas, bet pats žodis tiko tam, ką tuomet darėme. Vėliau sakiau, kad mano menas yra mišrainė iš siurrealizmo, dadaizmo, poparto su lietuviško sentimentalizmo padažu.“

Kitais metais J. Šerienė pakvietė į abstrakcionisto Vlado Žiliaus, netrukus emigravusio į JAV, parodą. Surengta ir neoficiali architekto Lino Katino paveikslų ekspozicija. Greta kitų darbų parodytas ir garsusis jo ciklas „Septynios dienos Rusnėje, arba Pienų žydėjimas prieš“. Ant kartonų minimalistine technika nupiešti peizažai, paveikslai subadyti ir į skyles prikaišiota gyvų, pievoje priskintų pienių. Bute sukabinti paveikslai buvo apraišioti virvėmis, o nuo jų kapsėjo skysti dažai.

1975 m. Šeriai išsikraustė, o jų butas atiteko L. Katinui. Užupis tapo dar bohemiškesnis. „Tėvui neužteko vietinių, jis labiau vertino iš Piterio, Maskvos ar Talino atvykstančius intelektualus. Pas jį lankėsi rusų ir kinų žodyno sudarytojas, dažnai užeidavo Vilniuje gyvenęs estas Tõnu Kõivas, susirašinėjęs su filosofu Sartre’u. Balių mūsų bute buvo gyvas velnias. Tėvas mėgo šokiruoti aplinkinius. Pamenu, per Kuncos jubiliejų sugalvojo iškviesti pažįstamą milicininką, kad šis ateitų ryte ir „suimtų“ jubiliatą...“ – pasakojo menininkas Džiugas Katinas.

 

Darius Pocevičius. Iš kur kilo Užupio Respublika?
2 pav. 1985 m. V. Antanavičius (sėdi) užsuko į kaimyno V. Šerio dirbtuves. Nežinomo autoriaus nuotrauka iš asmeninio V. Antanavičiaus archyvo.

 

9 dešimtmetyje Užupio koloniją iš tikrųjų užliejo jubiliejų banga. Bendraamžiai šventė 50-mečius. Tarp jų – ir R. Kunca. „Kolega buvo frankofilas, gerai mokėjo prancūzų kalbą. Sugalvojome pasveikinti jį „prancūziškai“. Padariau napoleoniškas kepures: visiems baltas, jubiliatui – juodą. Talmantas iš ūkininko nupirko gaidį – Prancūzijos simbolį. Mazūras suvirino narvelį. Atėjom, pasveikinom. Besėdint dirbtuvėje gaidys užlėkė ant spintos ir iš baimės čiurkštelėjo mums ant galvų... Paskui, kiek girdėjau, Kunca perdovanojo nenaudėlį Kmieliauskui į kaimiškus Markučius“, – šventę prisiminė M. K. Čiurlionio menų mokyk­los dėstytojas Romualdas Karpavičius.

1987–1989 m. Užupyje vyko didysis kraustymasis. Vietoj L. Katino ir 9 Dailės kombinato darbuotojų šeimų atsikėlė skulptoriai, dirbę prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios: A. Dimžlys, Juozas Genevičius, Tamara Janova, Romanas Kazlauskas, V. Mačiuika, Jonas Meškelevičius, Jonas Naruševičius, Saulius Šiukšta, J. Vasilevičius ir Antanas Žukauskas. Kolonijoje ėmė dominuoti ne teptuko, o kalto meistrai.

Vėliau prasidėjo dar radikalesni pokyčiai. Užėjo mada dirbtuves privatizuoti ir perdaryti į butus. Dirbtuvių ir butų šeimininkai ėmė keistis. Z. Pranaitytė įstojo į vienuolyną ir tapo seserimi Augustina. Verslininkas Jonas Krasnikovas supirko tuziną patalpų ir pietiniame pastato sparne atidarė kavinę.

Šiandien iš senųjų kolonijos čiabuvių likusi vienintelė G. Kazakevičiūtė-Kamarauskienė, atsispyrusi komercijos viesului ir gyvenanti antrame aukšte kartu su sūnumi. Antroji pagal stažą – A. Vasiliauskaitė, įsikūrusi buvusiose V. Janausko ir V. Mačiuikos dirbtuvėse. Trečioji – T. Janova, perėmusi Z. Pranaitytės dirbtuves.

Senąją kartą mena ant buvusių R. Kuncos dirbtuvių kampo pritvirtinta bareljefinė memorialinė lenta su dvikalbiu – lietuvišku ir prancūzišku – užrašu: „Šiuose namuose 1967–2011 m. gyveno ir kūrė dailininkas tapytojas Romualdas Kunca.“ Vieną gražiausių lentų mieste sukūrė A. Vasiliauskaitė.

Jaunesniąją kartą primena kieme stovintys erotiški J. Meškelevičiaus darbai. Tai „Deivė Paukštė“ ir „Deivė Žemyna“ – iš marmuro iškalti krūtingų moterų torsai.

Kaip reikalai klostėsi kitame kolonijos korpuse, kurio adresas – Užupio g. 2A? L raidės formos pastate Dailės kombinato darbuotojai pradėjo gyventi 1948 metais. Iš pradžių įsikraustė 3 šeimos, vėliau jų gausėjo. Iki 9 dešimtmečio pradžios čia įrengta 10 butų.

Menininkai, dirbę Dailės kombinate, buvo laikomi netikrais, žemesnės kastos kūrėjais, amatininkais. Daugiausia todėl senųjų Užupio g. 2A gyventojų pavardes jau ištrynė laikas.

Pusę amžiaus neremontuotas namas 9 dešimtmečio viduryje atrodė baisokai ir buvo paskelbtas avariniu. Tais pačiais 1987–1989 m., kai greta vyko didysis kraustymasis, Užupio g. 2A gyventojus iššlavė didysis iškraustymas. Iš senųjų gyventojų liko tik Vanda Kavaliauskienė – stikliuką mėgusio Dailės kombinato darbuotojo, su kuriuo išsiskyrė, žmona. Kitaip nei kiti, ji atsisakė keltis į butą, paskirtą jai Šeškinėje.

Sąjūdžio metais Vilniuje atsirado pirmieji skvoteriai, savavališkai užimantys apleistas arba nenaudojamas patalpas. Taip neformalus sostinės jaunimas užėmė Signatarų namus Pilies gatvėje, dalį pastato S. Skapo gatvėje, „Barboros“ skvotu virto Kirdiejų rūmai šalia Sereikiškių parko.

1990 m. vasarą apleistą Užupio g. 2A namą nusižiūrėjo odos dirbinių versliuką pradėjęs Ilja Starikovas. „Prieš tai buvau gyvenęs Talino skvotuose, todėl žinojau, kas tai yra. Turėjau žmoną, vienerių metų vaiką, bet neturėjau kur gyventi, nes iš nuomojamos studijos mus buvo išmetę. Užupyje iš menininkų nieko nepažinojau. Tiesiog ėjau pro šalį, pamačiau apleistą namą ir šalia jo šlubuojančią moteriškę. Susipažinom. Vanda pasakė, kad name niekas nebegyvena, ji vienintelė. Su Andriumi Katiliumi užkalėme langus ir netrukus ten įsikėlėm“, – naujo skvoto priešistorę prisiminė I. Starikovas.

 

Darius Pocevičius. Iš kur kilo Užupio Respublika?
3 pav. Spalvingas menininkų namas Užupio g. 2A apie 2000 m. Autoriaus nuotrauka.

 

Patvirtindami posakį, kad šventa vieta tuščia nebūna, į pastatą ėmė kraustytis nauji gyventojai. Pirmame aukšte du butus užėmė filosofas Dalius Viliūnas su žmona Aušra ir žurnalistas Bronius Jablonskas. Antrą aukštą – dailininkas Mindaugas Vosylius su žmona Egle, vėliau įsikraustė labai laisvas menininkas Darius Laumenis ir tapytojas Giedrius Bagdonas. Vidiniame kieme – muzikantas Deividas Nutautas, kontrabosistas Vytis Nivinskas, aktorius Aurimas Meliešius, pastarąjį vėliau pakeitė fotografas Marius Abramavičius-Neboisia. Tarp pirmųjų gyventojų buvo ir vertėja Annika Grišakov bei skulptorius Kazys, kurio pavarde niekas nevadino.

Marga namo publika ėmė rengti margus pasilinksminimus, šventes ir kultūros fiestas. D. Nutauto gimtadieniai virsdavo koncertais. Vėliau Deividas su Šarūnu Janutėnu grodavo ir be progos, po koncertų vykdavo mėgėjiškų filmų peržiūros, vadintos „Valpurgijos naktimis“. Meniškos natūros skvoteriai prisigalvodavo netikėčiausių akcijų – užtvenkti Vilnią, deklamuoti užsiropštus ant stogo, paminėti J. Lennono gimtadienį nakties eitynėmis.

Iš šio neformalios kultūros katilo paskui gimė oficialesni renginiai: parodos „Galeros“ galerijoje, alternatyviosios mados festivaliai „ArMada“. Užupio g. 2A pastatas nuo pamatų iki stogo buvo išpuoštas ryškiais grafičiais (3 pav.). Visa tai padėjo pamatus 1998 m. balandžio 1-ąją įsteigtai Užupio Respublikai.