Lina Būgienė. Pokario Vilnius jo gyventojų akimis (I)

Vilnius – nepaprastai įdomaus ir dramatiško likimo miestas; tai ypač pasakytina apie jo istoriją XX amžiuje. Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu miesto gyventojų sudėtis pakito itin radikaliai (tiek pokyčių per palyginti trumpą laikotarpį nedaug miestų yra patyrę). Todėl absoliuti dauguma dabartinių vyresnio amžiaus miestiečių yra pirmosios kartos atvykėliai, atsikraustę į Vilnių pirmaisiais metais po karo arba 6–7 dešimtmetyje – jų tėvai ir seneliai čia negyveno.

Kaip jautėsi žmonės, atvykę į apgriautą ir ištuštėjusį miestą iškart po karo? Iš kur ir kodėl jie atvyko? Koks jiems atrodė Vilnius? Kas buvo svarbiausia atsikrausčius? Kada (jei išvis) jie pasijuto esantys vilniečiai? Šiuos ir kitus klausimus uždavėme kone pusšimčiui respondentų, su kuriais kalbėjomės, porą metų rinkdamos medžiagą projektui apie pokario Vilniaus naujakurius ir jų individualaus modernėjimo strategijas1. Netruko paaiškėti, kad pokariu į Vilnių atsikrausčiusieji buvo nepaprastai įvairūs tiek etniniu, tiek socialiniu atžvilgiu, tiek atvykimo tikslais ir galimybėmis ar gebėjimais pritapti, įsigyventi, susikurti sau tinkamas buities ir būties sąlygas. Atvykusiųjų tuoj po karo ir tų, kurie atsikraustė geru dešimtmečiu vėliau, padėtis ir galimybės labai skyrėsi. Todėl vientiso, tipinio pokario Vilniaus naujakurio portreto nėra ir negali būti, tačiau tam tikrų bendrybių, pasikartojančių temų galima išskirti mūsų kalbintų žmonių gyvenimo pasakojimuose.


Vilnius pokariu: griuvėsiai ir suirutė

Kokį Vilnių išvydo iškart po 1944-ųjų ar kiek vėliau atvykusieji? Čia beveik nebebuvo senųjų gyventojų žydų, kurių 90 proc. buvo išžudyta nacių okupacijos laikotarpiu (iš 60 tūkst. žydų, kurie 1939 m. gyveno Vilniuje, po karo išliko vos 7 tūkst.).

Ne mažesnis demografinis lūžis įvyko pokariu. Per 1944–1946 m. vykdytą Sovietų Sąjungos ir komunistinės Lenkijos „apsikeitimo“ etniniais lenkais ir lietuviais kampaniją (sovietų valdžios parengtą vadinamąjį homogenizavimo planą), kurią istorikai linkę laikyti tiesiog prievartiniu iškeldinimu, turinčiu net tam tikrų etninio valymo požymių, iš likusių maždaug 110 tūkst. Vilniaus gyventojų daugiau kaip 90 tūkst. lenkų ir šiek tiek Lenkijos pilietybę turėjusių žydų (t. y. apie 80 proc. tuometės miesto populiacijos) gyvuliniais vagonais buvo išgabenti į Lenkiją, daugiausia – į ištuštėjusias Rytų Prūsijos sritis. Nenorintiems išvykti grasinta tremtimi į Sibirą. Tad miestas, netekęs didžiosios dalies ankstesniųjų gyventojų – lenkų ir žydų, tarp kurių buvo ir kone visas kultūrinis tarpukario elitas bei inteligentija (pastarosios gyventojų grupės sovietai itin aktyviai stengėsi nusikratyti), – liko ne tik sugriautas, bet ir beveik tuščias, apleistas. Trūko visko: būsto, darbo, būtiniausių reikmenų ir maisto produktų, klestėjo nusikalstamumas ir tvyrojo suirutė. Iš pradžių lietuviai į Vilnių keltis neskubėjo, užtat iškart po karo atvyko nemažai žmonių iš Baltarusijos, Ukrainos, įvairių Rusijos sričių: dauguma bėgo nuo dar prastesnių gyvenimo sąlygų, nei tuo metu buvo Lietuvoje.

 

Pokario Vilniaus griuvėsių tvarkymas. J. Dovydaičio nuotrauka iš Lietuvių tautosakos rankraštyno duomenų bazės
Pokario Vilniaus griuvėsių tvarkymas. J. Dovydaičio nuotrauka iš Lietuvių tautosakos rankraštyno duomenų bazės

 

Kaip pokariu atrodė Vilniaus stotis, vaizdžiai savo prisiminimuose aprašo Meilė (g. 1939), atvykusi 1945 m.: „Vilniaus geležinkelio stotis, į kur suvažiuoja ir išvažiuoja prigrūsti traukiniai, skarmaluoti žmonės, tamsiais nuo purvo ir vargo veidais. Jų akys limpa iš nuovargio. Jie bijo užmigt, kad nebūtų apvogti, bet vogt iš jų nėra ką. Tik apipelijusi duonos kriaukšlė su geltonais pelynų skonio lašiniais – didelis turtas. Jis suteikia galimybę išgyventi dar vieną benamę dieną pakeliui į niekur. Tarp murzinų šlapimu pasmirdusių ryšulių lyg šunyčiai susiraitę snaudžia vaikai, dažnai be puskojinių, purvinais skudurais apraišiotais nutrintais pūslėtais pirštais. Motinos apklosto juos beformėmis fufaikomis, vieninteliu rūbu, kurį jos turi. Nei tualetų, nei vandens, nei gražių grindų, išklotų spalvotomis plytelėmis. (...) Stotis perpildyta, ūžianti, purvina, nušepus, apgulta plūstančios pilkos apiplyšusios, nešuliuose paskendusios minios, nežinančios nei savo praeities, nei ateities. Pagrindinė, svarbiausia to meto miesto arterija. Peronas, bėgių ir begalės traukinių raizgalynė. Viskas juda, viskas dunda, švilpia, ūžia, kamuoliais veržiasi garvežių dūmai. Keleiviniai bespalviai vagonai, tavarniakai (krovininiai vagonai, – L. B.), platformos, drezinos – viskas užversta begaliniais nesuprantamais kroviniais ir žmonėmis. Žmonės visur – perpildytuose vagonuose, apkibę juos, kabantys ant vagonų laiptelių, susigrūdę ant tavarniakų stogų, susikūrę ten ugnį šildosi rankas, o gal vandenį atsigerti. Platformos pilnos kareivių, susikrovusių šautuvus tarp kojų.“

Vienas tokių atvykėlių Vladimiras (g. 1932) į Vilnių atvažiavo 1947 m. sausio 10 d. kartu su motina iš Poltavos srities Ukrainoje. Pirmiausia, ką ryškiai prisimena atvykęs Vladimiras, – miesto griuvėsiai. Panašus Vilniaus vaizdas išlikęs ir kito liudininko atmintyje: Liutavaras Masiliūnas (g. 1939), kartu su motina į Vilnių patekęs 1945 m. rudenį, būdamas dar vaikas, pasakojo, kad Vilniuje visur plytėjo griuvėsiai, riogsojo sudegę tankai, o daugelyje miesto vietų tvyrojo salsvas yrančių lavonų kvapas – jų neįstengta surinkti iš po griuvėsių. „Net suremontavus butus vėliau juose vėl skildavo lubos, o namai, kurie buvo įskilę karo metais, griūdavo nuo didesnės vibracijos. Kai eidavau į mokyklą, man, vaikui, būdavo įdomu matyti, kad per naktį nugriuvo namo siena, kad matosi butas, lova, paveikslas ir kiti daiktai.“2

Pasakymas, kad per karą Vilnius buvo labai sugriautas, liudininkų prisiminimuose kartojasi kaip leit­motyvas. „Kai grįžau po karo į Lietuvą, Vilnius buvo visiški griuvėsiai. Vokiečių gatvė – griuvėsiai, visur griuvėsiai – vienos plytos“, – yra rašiusi Galina Dauguvietytė3. Jai antrina daugelis mūsų kalbintų žmonių.Vis dėlto statistiškai iš 525 Vilniaus senamiesčio pa­statų tik 11 buvo visiškai sulyginti su žeme, 45 – smarkiai nukentėję, o dar 125 – apgriuvę ir reikalavo rekonstrukcijos; vadinasi, per karą smarkiau nukentėjo apie 34 proc. Vilniaus senamiesčio pastatų4. Kai kurių tyrėjų nuomone, didesnė žala Vilniaus senamiesčiui visgi buvo padaryta ne per karo veiksmus, o kaip tik pokariu, nes dalį nesmarkiai apgriautų pastatų būtų buvę nesunku suremontuoti, tačiau jie liko tušti, be gyventojų – išžudytų žydų ar išvykusių lenkų, kuriems būtų rūpėję atstatyti savo namus. Statiniai kurį laiką stovėjo tušti, nes niekas į griuvenas keltis nenorėjo, ir vis labiau iro, o paskui juos sistemingai griovė5. Tokią padėtį su skausmu apibūdina kitas pasakotojas Gintautas (g. 1944): „Vilnius per karą beveik nenukentėjo, labai mažai nukentėjo. Jis nukentėjo pirmomis dienomis po karo. Ten, kur buvo namai nors kiek subombarduoti, pažeisti, stogai įgriuvę ar langai išdužę, ėjo rusų tarybinės armijos kareiviai ir su vadinamais ugniamotais, su liepsnosvaidžiais tiesiog išdegindavo visą namą. Jeigu ten yra kas nors pasislėpęs, kad žūtų. Jie Vokiečių gatvę [perdarė]: kur buvo viskas išgriauta, pastatyti stalininiai [namai]. Iš Minsko ir Kaliningrado atvažiavo architektai, kurie planavo daryti gatvę nuo Žaliojo tilto iki stoties, per dabartinę Liudo Giros6, per Nėries mokyklą. Ir Vokiečių gatvę išgriovė tiesiai į Aušros vartus. [Padarė] didelę plačią arteriją, kaip Kaune, kaip kokiam Leningrade ir Minske. Tai, ačiū Dievui, šitas vajus sustojo po Stalino mirties.“

Vilniečiai liudija, kad po karo visi miesto gyventojai buvo privaloma tvarka siunčiami valyti griuvėsių – matyt, tiesiog ardyti senų, apgriautų namų. Vladimiras pasakoja: „Ir išėjo įsakymas: kiekvienas Vilniaus miesto gyventojas, taip pat ir mokiniai nuo devintos ir vyresnių klasių, turi atidirbti 100 valandų prie Vilniaus atstatymo darbų. Į rankas – neštuvus, pirštinėles, ir einam. Mes ėjom į griuvėsius, tuos plytgalius sudėdavom tvarkingai į krūveles, tvarkingai, [jas sukraudavo] į mašinas. (...) Tai va taip mes atidirbinėjom, ir aš manau, kad čia labai reikalingas, sveikas reikalas – mes, taip sakykim, įdėjome savo darbo į Vilniaus miesto atstatymą.“

Kaip galima suprasti iš G. Dauguvietytės prisiminimų, lietuviams ši miesto tvarkymo veikla neretai būdavo susijusi dar ir su patriotiniais, nacionaliniais sentimentais: „Lankiau Dramos studiją, o tada kiek­viena įstaiga privalėdavo siųsti savo darbuotojus valyti griuvėsių. Jokių modernių ekskavatorių nebuvo. Mes ėjome valyti griuvėsių Pylimo ir Konarskio gat­vės kampe, kur dabar yra parkelis priešais reformatų bažnyčią. Ten buvo vienos plytos – sugriuvę namai. Jokių pirštinių, jokios technikos – viską darėme plikomis rankomis. Bet buvo entuziazmo. Nesavu balsu, niekieno neliepiami bliaudavom: „Broliai, atstatysim miestą Gedimino!“ Bliaudavom choru.“


Pokario miestiečių (iš)gyvenimo būdai

Pirmuoju pokario dešimtmečiu pirmaeilis rūpestis ir kasdienių pastangų tikslas buvo kaip nors išgyventi – prasimanyti maisto ir būtinų reikmenų. Kiek galima spręsti iš prisiminimų, pokarinio Vilniaus gyventojai demonstravo neįtikėtiną išradingumą. Antai tas pats Vladimiras išsamiai pasakoja apie tuometinius savo šeimos bandymus verstis: „O su maistu buvo labai blogai, labai blogai. Va čia, kur „Tauro“ alaus fabrikas, (...) šalia buvo toks atseit pieno kombinatas. Jie gaudavo pieną, iš kažkur ten, iš respublikos, jie jį perleisdavo per separatorius, ir va aš, ten gyvendamas [kur anksčiau sakiau], ateidavau su kibiru iki čia, su dešimties litrų kibiru, man nemokamai atiduodavo tą pieną iš po separatoriaus (pasukas, – L. B.), kur nei riebalų, nei sviesto – nieko nebelikdavo, tai va šito 10 litrų paimdavau, eidavau namo. Ten įmesdavom kelis gabalėlius duonos, tada per dieną ar dvi ten pasidarydavo rūgpienis, ir mes dvi dienas tą rūgpienį valgydavom. Tai viena. Be to, (...) mano teta, mamos brolio žmona, pirkdavo turguje karvės tešmenis ir virdavo šaltieną, cholodec. Ir išvirdavo – 10 lėkščių, 15 lėkščių. Aš tą dėdavau į krepšį, ir mes su teta eidavome prie stoties. Tuo metu atvykdavo traukiniai – buvo gi 1947, 1948 metai – važiavo ir iš fronto, ir evakuotieji [grįždavo], ir ko tik nebuvo. (...) Ir mes su teta pardavinėjome tą šaltieną. Ir už tai pirkdavom duoną, dar ką nors tokio, ir valgėm. O tos šaltienos aš va taip jau atsivalgiau, aš jau žiūrėti nebegaliu į ją. Tai čia antra, ką mes valgėme. Ir trečia – turėjau du draugus, (...) jie žinojo traukinių, kurie atvažiuoja iš Leningrado, tvarkaraštį (...). Ir va, jie pažinojo tų traukinių palydovus, kurie atveždavo jiems va tokias pakuotes cigarečių (...). Tai aš įsijungiau į grupę, mes trise eidavom pas tuos palydovus, pirkdavom cigaretes, paskui atidarydavom [pakelius] ir atskirai, po kelias, pardavinėjom. Aš va stovėjau ir pardavinėjau tas cigaretes. Ir tas truko apie dvejus metus.“

 

1951 m. mokiniai kraustosi į naują S. Nėries mokyklos pastatą. J. Dovydaičio nuotrauka iš Lietuvių tautosakos rankraštyno duomenų bazės
1951 m. mokiniai kraustosi į naują S. Nėries mokyklos pastatą. J. Dovydaičio nuotrauka iš Lietuvių tautosakos rankraštyno duomenų bazės

 

Kitas populiarus būdas – reikalingų maisto produktų tiesiog užsiauginti. Ypač miesto pakraščiuose, prie geležinkelio bėgių buvo daug laisvos, niekam nerūpėjusios žemės. Todėl netingėję susikasdavo nemažą plotą, įveisdavo daržą ir augindavo bulves. Šitaip žemdirbystę net ir pačiame miesto centre praktikavo į Vilnių 1948 m. atvykusios Sigitos (g. 1939) šeima: jų namas buvo dabartinių V. Kudirkos ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtoje, o kieme jie sukasė žemę ir augino pomidorus – svarbų maisto šaltinį. Dar čia buvo sodas, kai kurios obelys išliko net iki pastarųjų metų. O pasak Vladislovo (g. 1933), į Vilnių atvykusio 1949 m., tam tikros miesto institucijos apskritai turėjo nedidelius žemdirbystės ūkius, kuriuos jis vadina kumetynais: „O tais laikais buvo tokia padėtis: 1947 metai, pinigų reforma, červoncai baigėsi, atsirado rub­liai, dešimt kartų sustiprinti, bet vis dėlto vis tiek tas gyvenimas buvo baisiai prastas. Ne tik darbuotojų, bet ir, taip sakant, vadovybės. Todėl kiekviena rimta įstaiga – ministerijos, trestai – turėjo pagalbinius ūkius.“

 

Pomidorų auginimas Vilniaus kiemuose. Sigita po 1948 m. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Pomidorų auginimas Vilniaus kiemuose. Sigita po 1948 m. Nuotrauka iš šeimos archyvo

 

Atrodo, Vilniuje pokariu sėkmingai praktikuota ne tik žemdirbystė, bet ir gyvulininkystė. Daug kas tuoj po karo Vilniuje laikė ožkas ir net karves. Iš skirtingų žmonių teko išgirsti, kad, pavyzdžiui, ožkos, kiaulės augintos senamiesčio namų balkonuose ir naujamiesčio kiemuose, Žvėryne buvo laikomos karvės ir t. t. Dabartiniame Bažnytinio paveldo muziejuje po karo kurį laiką dar veikė moterų vienuolynas, kuriame glaudėsi vieno iš pasakotojų, Jurgio (g. 1938), teta vienuolė. Pasakotojas prisimena, kaip su broliu iš Širvintų atgabentą ožką varė per visą miestą tetai į vienuolyną, o ši paskui ganydavo ją kažkur vienuolyno kieme. Dar patogi vieta ožkoms ganyti buvo Trijų Kryžių kalnas ir kitos kalvos už Vilnelės, kur, anot Jurgio, moterėlių su ožkomis jis matydavęs nemažai. Girdėjome ir apie ožkų ganymą Rasų kapinėse ar jų prieigose: neprižiūrimose kapinėse vešėjusi itin sodri žolė... Žemdirbiškos praktikos visai natūraliai prigydavo pokario Vilniuje ne tik todėl, kad jų griebdavęsi atvykėliai daugiausia būdavo kilę iš kaimų ar mažų miestelių ir pratę prie žemės darbų, bet ir todėl, kad pats Vilnius buvo palyginti menkai urbanizuotas dabartine, mums įprasta prasme: mūrinių daugiaaukščių būta tik pačiame centre ir senamiestyje (ir tie neretai apgriauti), o toliau nuo centro išsidėstę rajonai ar priemiesčiai apstatyti mediniais vienaukščiais namukais. Kai kurie dabartiniai Vilniaus rajonai – pavyzdžiui, Karoliniškės, Šeškinė, Pilaitė ir kt., – ir tarpukariu, ir pokariu buvo tiesiog atskiri kaimai; tik vėliau, miestui plečiantis, buvo inkorporuoti į jo sudėtį. Iš tokių kaimų kilusiems žmonėms dažnai net nelengva apibrėžti, koks jų santykis su miestu, nes gimtasis kaimas jiems ir yra Vilnius. Antai Irina (g. 1947), užaugusi Karoliniškių kaime, o mokyklą lankiusi Pilaitės kaime, pasakoja: „Karoliniškių kaime mes gyvenom. (...) Aš ten užaugau, tėvams reikėjo padėt, ferma buvo šalia. Prie bokšto (televizijos bokšto Karoliniškėse, – L. B.) čia, kur yra tokia kavinė, tai ten buvo anksčiau ferma. Čia nieko nebuvo, jokio namo nebuvo. Laukai buvo, visi pasėti, ir viskas. Mes čia vietiniai. Mes niekur [nesikraustėm], čia gimėm, ir čia viskas [buvo].“

Irinai išties nelengva nusakyti skirtumą tarp savo gimtojo kaimo ir dabartinio, tuo pačiu vardu pavadinto vieno iš miegamųjų Vilniaus rajonų. Atrodo, tai tiesiog yra vieta, kur prabėgo didžioji dalis jos gyvenimo.

Irina smulkiai pasakoja, kaip paauglystėje pakeliui į mokyklą veždavo pirkėjams mamos pamelžto pieno stiklainį, kaip turgelyje pardavinėdavo pundeliais surištus svogūnus, rabarbarus, ridikėlius ir pan. Bet į mūsų pastabą, kad gyvenusi visai kaip kaime, atšauna: „Tai mes vilniečiai! Kaimo pas mus nebuvo. Mes iš Vilniaus.“

Nors su vienokiais ar kitokiais sunkumais prisimena susidurdavę praktiškai visi kalbinti pokario vilniečiai, bene sudėtingiausia padėtis buvo tų, kurie į miestą atvyko bėgdami nuo grėsusių represijų, dažniausiai – nuo tremties. Tokie atvykėliai atsidurdavo savotiškame užburtame rate: pagal anuometinę tvarką būdavo privaloma gyvenamosios vietos registracija, kitaip į darbą nepriimdavo, o registracijos negalėdavai gauti, kol nedirbi. „Tai va, tėvukas, atvažiavęs į Vilnių, sudėvėjo dvi poras batų, ieškodamas darbo“, – anuomet patirtus šeimos vargus apibendrino Vladislovas. O galiausiai, kaip ir kitiems, jam teko griebtis gudrybės – tiesiog suklastoti dokumentus.

Tai patyrė ir vėliau iš Sibiro ėmę grįžti tremtiniai: jų tiesiog neregistravo, nepriėmė į darbą, neleido mokytis norimos profesijos. Šie žmonės Vilniuje jautėsi nelyginant politiniai pabėgėliai; kad kaip nors išgyventų, turėdavo griebtis visokių nelegalių ar pusiau legalių triukų, gyventi nuolatinėje baimėje ir varge. Tuo metu iš Sovietų Sąjungos atvykę kariniai, partiniai funkcionieriai ar šiaip „specialistai“ naudojosi privilegijuota padėtimi. Kaip liudijo buvusi tremtinė Ona (g. 1942), tremtiniai ir jų vaikai paršliaužė keliais, o Vilniuje jau įsitvirtinę rusai naiviai tikėjo esantys čia labai reikalingi „specialistai“. Antai ir jos bendradarbė rusė Tatjana mėgdavusi pasigirti, kad 5 dešimtmetyje jos senelį atvežė iš Rusijos dirbti telegrafo viršininku; ji nė nesusimąstė, kur buvo dingęs ankstesnysis viršininkas, ir tik iš Onos sužinojo, kad šis buvęs represuotas. Akivaizdu, tokia situacija negalėjo nekelti etninės ir socialinės įtampos, nors prievartinis politinis režimas neleido jai atvirai įsiplieksti. Vis dėlto slapta neapykanta ar neprielankumas privilegijuotiems ir režimo malonėmis besinaudojusiems asmenims nepaliovė rusenę, nors, kaip pasakojo buvę tremtiniai ir jų giminaičiai, atvirai prieš esamą tvarką stoti retai kas išdrįsdavo ir paprastai tylėdavo sukandę dantis.

Šiaip daugelis pokario vilniečių prisimena gana šiltus, kaimyniškus tarpusavio santykius, vyravusius tuo metu: geranorišką pagalbą vieni kitiems, dalijimąsi resursais ar naudinga informacija. Antai Stasė (g. 1942) pasakoja: „Na, ką prisimenu dar iš tų laikų, būdavo didžiulis įvykis, vaikai lekia, šaukia: „Trisku pradajut, trisku pradajut“, – reiškia, rūkyta menkė. Tai čia buvo toks skanėstas, ir visi baisiai bėgdavo pirkti tos menkės ir valgyt. Labai skanu. (...) Bet jau šiaip tai nelabai ko būdavo [pirkti]. Būdavo, jeigu miltų, tai stovėdavau per naktį eilėj prie tų miltų, visa šeimyna sustojusi, kad jau daugiau gautų miltų. Duona tokia pradžioj prasta buvo, paskui jau atsirado skanesnė, tą „Borodino“ duoną pradėjo kepti. O jau kai pradėjo lietuvišką tą duoną, (...) tai jau buvo labai skanu.“

Nemažai vaikų ir paauglių, atvykusių iš įvairių vietų ar priklausiusių skirtingiems tuometės visuomenės sluoksniams, susidraugavo, nepaisydami net etninių skirtumų, pirmiausia – skirtingos kalbos. Minėtoji Sigita prisimena, kad atvykusi į Vilnių jų šeima netruko susibičiuliauti su įvairiausiais kaimynais (viena jos draugė buvo žydė), o su bendraklasėmis ji taip suartėjo, kad šiltus ir draugiškus santykius išsaugojo daugelį dešimtmečių – ligi šių dienų. Vladimiras tikino, kad nors Vilniuje žmonių santykiai jam neatrodę tokie artimi, kaip buvo pratęs matyti Ukrainos chutore, bet ir čia jam pavyko susidraugauti su kaimynais – jaunais lenkais, su kuriais kartu pradėjo lankyti sporto treniruotes. Samas Yossmanas, prisiminimų knygoje rašydamas apie savo vaikystę ir jaunystę pokario Vilniuje, apibendrina: „Visas kiemas gyveno lyg viena šeima. Kaimynas pas kaimyną užeiti galėjo kada tik panorėjęs pasikalbėti ar išgerti. Taip gyventi buvo tikrai jauku. Po karo žmonės vieni kitiems labai padėdavo. Ne už pinigus, iš širdies, nes suprato vieną paprastą taisyklę – jei vieni kitiems nepadės, neišsilaikys.“8

Sakytume, tokie kaimyniški santykiai labiau primena kaimo bendruomenę, o ne tai, ką esame pratę įsivaizduoti, kalbėdami apie šiandienos miestą. Atrodo, net ir buitine prasme iškart po karo Vilnius labiau panėšėjo į kaimą nei į miestą: būstai kūrenami malkomis, lauke – daržai, o kartais ir laikomi gyvuliai, vanduo – iš kolonėlės kieme, visi patogumai – irgi lauke. Natūralu, į tokias sąlygas patekę iš kaimų ir miestelių atsikraustę gyventojai čia kūrė atitinkamus tarpusavio santykius. Galima sakyti, ir ekonominis daugelio šeimų gyvenimas pokario mieste turėjo tam tikrų natūrinio ūkio bruožų: toli gražu ne viską buvo galima įsigyti už pinigus, net jeigu jų ir pavykdavo prasimanyti. Daug ką tekdavo išmainyti, užsiauginti, pasigaminti patiems ar kaip nors kitaip „susiveikti“. Tam irgi reikėjo glaudžių socialinių bendruomeninių ryšių, kurie neretai būdavo mezgami ankstesnių sąsajų pagrindu: tarp kraštiečių, giminaičių, iš anksčiau pažįstamų asmenų. Taip pokario Vilniuje lyg koks korys buvo lipdomos nedidelės artimai susijusios bendruomenės, kurios čia puikiai tarpo.


1 Daugiau apie projektą žr. pokariovilnius.llti.lt.
2 Cit. pagal: www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/138608/pokario-vilniaus-kvapai-arkliu-meslas-bei-yrantys-lavonai.
3 Galina Dauguvietytė. „Post scriptum“. – V.: „Tyto alba“, 2006, p. 8.
4 Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų: nuo XIV a. iki 1944 m.“ – V.: „Kitos knygos“, 2016, p. 795.
5 Plg. Marija Drėmaitė. „Naujas senasis Vilnius: senamiesčio griovimas ir atstatymas 1944–1959 m.“, „Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai“, sud. G. Jankevičiūtė. – V.: LDID, VDA leidykla, 2010, p. 183–200.
6 Taip gatvė vadinosi sovietmečiu; dabar – Vilniaus gatvė.
7 Pokalbis vyko netoli Belmonto, kur Vladislovas su žmona gyvena iki šiol.
8 Sam Yossman. „Šaltojo karo samdinys“. – V.: „Mažoji leidyk­la“, 2016, p. 15–16.

 

Straipsnis parengtas, įgyvendinant mokslo projektą „Individualaus modernėjimo siužetai pirmosios kartos miestiečių autobiografiniuose pasakojimuose (pokario Vilnius)“, kurį pagal nacionalinę mokslo programą „Modernybė Lietuvoje“ remia Lietuvos mokslo taryba (2017-2019,
sutarties Nr. S-MOD-17-11)