Sovietinė urbanizacija ir Vilniaus lietuvėjimas

Lūžio tašku, kuomet į Vilnių pradėjo masiškai keltis etniniai lietuviai iš kaimo, kai kurie tyrėjai linksta laikyti 1949 metus. Būtent tada kaimuose įsisiūbavo kolektyvizacija, pasiekusi net 60 proc., masinės 1948 ir 1949 m. deportacijos įgalino sovietinę valdžią atsikratyti daugumos nepaklusnių socialinių elementų, o kitus kaip reikiant įbauginti. Tai iš esmės pakirto partizaninį judėjimą, sykiu buvo suardyta glaudi ir solidari tradicinė kaimo bendruomenė, rėmusi ir palaikiusi tą judėjimą, sunaikinta privati žemės nuosavybė, rišusi daugelį kaimo žmonių prie šeimos paveldimo sklypo. Tokiomis aplinkybėmis miesto siūlomos studijų ir darbo galimybės ėmė atrodyti nepalyginamai patrauklesnės nei į kolchozus suvarytame kaime siautėjęs smurtas ir vargas, juo labiau kad ir pats miestas buvo spėjęs išbristi iš pačios baisiausios pokarinės suirutės.¹ Tokias tyrėjų išvadas vienareikšmiškai patvirtina ir daugelis mūsų respondentų, atvirai ir dramatiškai dėsčiusių savo šeimos apsisprendimo persikelti į Vilnių priežastis: „Kaip sugalvojom [kraustytis į Vilnių]? Visi bėgo nuo kolhozų. Atvirai pasakysiu, bėgo nuo kolhozų. (...) Čia buvo kaip siaubas, buvo siaubas. (...) dabar, kad Landsbergis kolūkius sugriovė, kam jų gaila, gal kurie mieste gyvena, gal sako, vai kam kolūkius sugriovė. Bet pradžia, žinot? (...) Nu dirbt nuo ryto iki vakaro. O tuo metu nieko, nieko neuždirbi absoliučiai, jokio grūdo. (...) Kolūkis tai buvo, ir taip mes paskui supratom, žmonės vienas kitam ir sakydavo, kad mes su kaimynu likimo broliai. Taip. O jau geriau kokiam griovy dirbt negu kolhoze“ (Alberta, g. 1936). „1944 metais nušovė mano tėvą, kadangi jis buvo šaulys. Tai dar mama gyveno [kaime], kol pradėjo kurtis kolūkiai. Kai įsikūrė kolūkiai, tai, žinot, kaip moteriškei, kiek jai tų darbadienių užrašė. (...) Po metų, sako, net ne maišą, o maišo gale grūdų [tik gavo]: „Kaip man tris vaikus išauginti, išmaitinti?“ O jos jauniausia sesuo čia jau dirbo Vilniuj. Ir pradėjo ją kalbinti, sako, atvažiuok, sako, pas mane“ (Stasė, g. 1942).

Nuo 6 dešimtmečio pradžios prasidėjo masinis kaimo gyventojų egzodas: per 1951–1976 m. į miestus persikėlė iš viso apie 700 tūkst. gyventojų. Statistiškai po 1950 m. dauguma – apie 60–73 proc. – į Vilnių atvykusių naujakurių jau buvo kilę iš Lietuvos teritorijos, o ne iš kitų Sovietų Sąjungos pakraščių, kaip ligi tol. Urbanizacija Lietuvoje vyko neįtikėtinai greitai, net palyginti, pavyzdžiui, su Rusija, kur ji XX a. pirmojoje pusėje irgi buvo vykdoma prievarta ir labai sparčiai. Tokio masto pokytis, kuris daug kur Vakarų Europoje užtruko apie 400 metų, Sovietų Rusijoje – apie 8 dešimtmečius, Lietuvoje įvyko vos per 4 dešimtmečius: nuo maždaug 15 proc. miesto gyventojų 1945 m. iki beveik 70 proc. 1989 metais².

1955–1965 m. laikotarpis miesto gyvenimo dinamika ryškiai skyrėsi nuo pirmojo pokarinio dešimtmečio, kurį ženklino skurdas, nepriteklius ir visuotinė suirutė. Antruoju pokario dešimtmečiu pamažu augo ekonomika, vis intensyviau plėtota pramonė, sykiu – ir masinės statybos. Žinoma, miesto plėtra vyko pagal tuomečio režimo propaguojamus ekonominius ir ideologinius principus, tačiau šiuo urbanizacijos dešimtmečiu ir kiek vėliau Vilniuje išties atsirado nemažai kvartalų, gatvių, gyvenamųjų ir pramoninių rajonų, kurie egzistuoja ligi šiol, formuodami šiandienį miesto veidą. Gerėjo ir buitinės miestiečių gyvenimo sąlygos: buvo iškeltas šūkis, kad kiekvienai šeimai būtina užtikrinti po modernų butą naujame name su patogumais. Pasak daugumos kalbintųjų, tokie butai daugeliui užkampiuose itin prastomis buitinėmis sąlygomis besiglaudusių vilniečių atrodė lyg svajonė. Vis dėlto persikėlimą į juos dažnai lydėjo dvejopas jausmas: viena vertus, kasdienės buities sąlygos nepalyginamai pagerėdavo, kita vertus, žmonės pasijusdavo įsprausti į vienodo dydžio ir dizaino dėžutes, apsupti atsitiktinių kaimynų, kurių dažnai nė nepažinodavo, ir netekę bet kokio individualumo. Savo jauseną, persikėlus į modernų dviejų kambarių butą su virtuve ir visais patogumais, Bronė (g. 1945) apibūdina: „Taip, mes gi iš tokio kaip virtuvė didumo, tokio kambario mes čia atsikraustėm. Atrodė baisiai daug vietos, mes baldų jokių neturėjom, tiktai spintelę virtuvinę. Ir viskas. Ir ta mažytė ten tokia sekcija buvo (...). Visiškai jokio baldelio nėr, sudedama lovelė ir tokia sofa sena, ir viskas. Ir atrodė tiek daug vietos, kad aš net į ašaras puoliau, kad man čia nejauku, man čia baisu, man čia negerai! Ir va, taip ir buvo. Paskui po truputį, po truputį, po truputį... pradėjom kurtis.“

Artimi ankstesnės kaimynystės ryšiai persikėlus sutrūkinėdavo, o naujus sunkiai sekėsi užmegzti, nes daugiabučių gyventojai nepažinojo vieni kitų ir kartais net nenorėjo susipažinti, jei kaimynystėje įkurdinti asmenys atrodė pernelyg svetimi kultūriniu, nacionaliniu ar socialiniu požiūriu. Žinoma, galima prisiminti, kad anksčiau tokie skirtumai lyg ir netrukdė kaimyniškai bendrauti skurdžiomis pokarinio Vilniaus sąlygomis, o štai atsiradusi santykinė gerovė – at­skiras butas, privati erdvė (tegu ir tipinė bei standartinė), – atrodo, bus gerokai sumažinusi tų betoninių narvelių gyventojų polinkį į bendruomeniškumą. Tiesa, sovietinės gyvenamojo ploto skirstymo subtilybės lėmė, kad kai kurie daugiabučiai atitekdavo kokiai nors vienai ministerijai ar net institucijai ir juose būdavo apgyvendinami tos srities darbuotojai. Taip Vilniuje atsirado vadinamieji švietimiečių, medikų, mokslininkų ir pan. namai. Juose kurdavosi aktyvesnės kaimynų bendruomenės. Bet visiškai normalus reiškinys buvo, atsidūrus kokiame nors daugiaaukščio narvelyje tarp visiškai svetimų žmonių, ištisus dešimtmečius gyventi nepažįstant net kitų tos pačios laiptinės gyventojų.

Pažymėtina, kad itin didelę tuo metu atsikėlusių gyventojų dalį sudarė jaunimas, vykęs studijuoti į miesto aukštąsias mokyklas arba dirbti į statomus fabrikus. Intensyvi švietimo sistemos plėtra, suformuotas įvairių lygių mokyklų tinklas, įskaitant ir aukštąsias, sykiu su įsigalinčia tam tikra gyvenimo tarpsnių standartizacija (savotiška normatyvine individo gyvenimo programa) lėmė sparčiai augančius besimokančiųjų srautus. Žinoma, ne vienas iš tuomečių studentų pasirinko mokslus, vengdamas priverstinio darbo kolūkyje, arba persikėlė į Vilnių tik todėl, kad vykdant visuotinę melioracijos kampaniją buvo nugriauta vienkiemyje stovėjusi tėvų sodyba. Šiaip ar taip, visų šių procesų rezultatas buvo itin greitai didėjantis Vilniaus gyventojų, ypač – lietuvių tautybės, skaičius.

 

Apie 1950 metus. Nuotrauka iš Kazakevičių šeimos archyvo

 

Aukštesnio išsilavinimo ir geresnių galimybių siekusi ir pasiekusi maždaug 1930 m. ar kiek vėliau gimusi karta turėjo kitokią patirtį ir kitas startines pozicijas nei vos keleriais metais anksčiau už juos gimusieji: būdami per jauni kariauti, jie ir karą, ir pokarį stebėjo vaiko ar paauglio akimis, patyrė to laikotarpio baisumus, nors tiesiogiai nekovojo. Užtat atsivėrusios švietimo sistemos plėtros perspektyvos leido jiems tapti pirmąja karta nuo žagrės, anot vieno šios kartos atstovų, poeto Algimanto Baltakio. Vis dėlto ir šis jaunimas dažniausiai giliai širdyje slėpė skaudžias traumines patirtis: daugelis jų buvo matę pokario siaubą, tremtis, pažįstamų, kaimynų, šeimos narių žūtį. Ir į miestą jie vyko lydimi gilaus netekties ir praradimo jausmo. Tokia dramatiška – į miestą katapultuotų kaimo vaikų – jausena matyti pirmiausia iš to, jog absoliuti dauguma pasakotojų pradeda kalbą nuo vaikystės ar jaunystės metų, praleistų gimtajame krašte, net jeigu jų klausiama būtent apie pirmuosius metus Vilniuje ir atsikraustymą. Arba, net ir ėmę kalbėti apie atvykimą į Vilnių, netrukus nukrypsta atgal, į ankstesnius metus, ir išsamiai dėsto, pavyzdžiui, apie vaikystę, praleistą kaime, prižiūrint močiutei, apie mokymąsi nedidelėje artimiausio miestelio mokyklėlėje, apie žemės ūkio darbus, kurių tekdavo išmokti, apie kaimynystėje stribų užkluptus pasipriešinimo dalyvius – partizanus... Tokios vaikystės patirtys yra esminis šių žmonių savivokos komponentas. Bandant paaiškinti, kaip ir kodėl atvyko į Vilnių, ne vienam tenka pirmiausia ilgai ir išsamiai vardyti ankstesnius praradimus ir dramatiškas, tragiškas patirtis, nors dažniausiai ne savo, o tėvų.

„Tėvą tai nušovė naktį, atėjo, apsupo namelį ir ten prie mūsų toks upelis buvo alksnių priaugęs, tai tėvas išpuolė pro langą ir bėgo, bandė bėgti į tą upelį. Paskui, žiūri, iš upelio ateina kareiviai, tada jis laukais į kitą pusę, ir nušovė. Ir, kaip mama sako, jie [sakė]: „Sabake sabačaja smert.“ Nei pasakyt jiem nieko gali, akių išdraskyt, turi tylėt. Tėvas buvo siuvėjas, niekam nieko blogo nebuvo padaręs. Tiktai tiek, kad nenorėjo tos okupacijos kaip ir visi“ (Stasė, g. 1942). „Didesnių miestų nebuvau matęs, iki šešių metų tiesiog buvau kaime, augau kaime, kaimo mokykloj. Plius buvo baisus siaubas – mama viena su dviem vaikais kaimo mokykloj, o tie vadinami stribai labai siautėjo. Miškiniai nelietė mano mamos, kadangi mama kažkaip mokėjo sutart su žmonėm, miškiniai visiškai nelietė, bet stribai siautėjo labai baisiai. Ir naktį ateidavo, ir loveles kratydavo, ginklų ieškodavo. Prisimenu, pavyzdžiui, kaip buvo gauti įsakymai degint knygas. Reiškia, visos mokyklų bibliotekos turėjo būt sudegintos. Tai tos kaimo mokyklos neturėjo turtingos bibliotekos, bet kažką turėjo, turėjo prieškarinės periodikos: žurnalus „Karys“, „Trimitas“, dar ten kažkokių vaikiškų... Viskas turėjo būti sudeginta. O nesudeginus buvo grasinama labai didelėm bausmėm. Sibiru ir panašiai. Žmonės bijojo, bent mano mama tai tikrai labai bijojo ir degino. Tai atsimenu, kad mane tai kažkaip labai veikė. Paskui būdavo, žinot, tos naktys baisios, kai ruduo. Ir kiekvienas langinių bilstelėjimas nuo vėjo atrodė, kad čia jau ateina stribai išvežt ar dar ką nors [padaryt]. Tai šitaip buvo, kad Panevėžyje nakvodavom ne namuose, kai būdavo vežimai. Visuomet būdavo aišku, kada bus vežimai, kadangi padaugėdavo kareivių. Nu bet paskui viskas tas praėjo, biškį nurimo, viskas stabilizavosi. Vilniuj buvo jau ramus gyvenimas“ (Gintautas, g. 1944).

Kalbėtojai dažnai akcentuoja esantys iš kaimo ir ligi atvykimo į Vilnių turėję itin nedaug (ar visai jokios) miestietiškos patirties. Jie neretai su nemenka saviironijos doze atskleidžia, kaip juos veikė pamatytas Vilnius: „O aš iš kaimo, Dieve... Žinoma, aš buvau matęs [miestų]. Sakysim, pirmas mano žinomas miestas buvo Merkinė, antras žinomas miestas buvo Druskininkai (...), trečias žinomas miestas buvo Varėna, na, o paskui jau, apie kokį penkiolika, keturiolika metų aš pradėjau važinėti į Vilnių, va, su šita visa problema [pas daktarus]. Čia kur prie upės (...) buvo tokia Raudonojo Kryžiaus ligoninė, regis, tai ten sėdėdavau ir sėdėdavau. O, tai ten lenkų kalbos tai galėjai prisiklausyt. Visos šlavėjos šnekėjo lenkiškai. Sanitarės visos. Lenkiškai. Tai... Na, man Vilnius iš pat pradžių jau jis nebuvo svetimas. Bet ir tai pirmą dieną, atnešdamas dokumentus, aš atėjau, susiradau tą universitetą, pasigrožėjau, gerai dar, kad atsiklaupęs nepasimeldžiau. Tokie didingi bokštai ir bažnyčios“ (Jonas, g. 1943). „O miestas, kaip aš pamenu, nu miestas... Tai tiesiog aš būdavau sukaustyta, nes kažkadais vieną kartą esu buvus iš Mielagėnų [atvažiavusi], o daugiau gi didesniam mieste nesu buvus, kaip čia atvažiavau. Ir kaip tyčia, atsimenu, kas baisiausia būdavo, tai tie šviesoforai: niekaip nesuprasdavau, kada eiti [per gatvę]. Jeigu aš atsidurdavau prie šviesoforo ir viena stovėdavau, aš niekada neidavau, aš laukdavau, kada susirenka žmonių, ir tada matydavau, ar galima eiti, ar negalima“ (Marija, g. 1937).

Toks nesaugumo jausmas ir bendri išgyvenimai vertė atvykėlius vienytis, burtis į krūvą ir vienas kitam padėti. Ypač daug spalvingų prisiminimų apie savotišką bendrą gyvenimą ir vaikščiojimą po miestą būriais, bendras pramogas ir šventes 6–7 dešimtmetyje turi tuomečiai studentai, kurie dar ir apgyvendinami dažniausiai būdavo bendrabučiuose, po kelis ar keliolika viename kambaryje. Štai Bronė pasakoja apie gyvenimą Vilniaus universiteto bendrabutyje, pramintame Stuokyne: „O toj Stuokynėj tai gyvenimėlis buvo! Mes kambary gyvenom oficialiai septynios. Bet dar keturi zuikiai. (...) Tais laikais išsinuomot kambarį Vilniuje – tai buvo neįmanoma! Pirmiausia, tai visi gyveno susikimšę nesvietiškai, o antra, jeigu kas nuomodavo, ir kas nors... ir sužinodavo valdžia, tai iš karto gi skalpuodavo tą žmogų. Žodžiu, niekaip! (...) Tai tie zuikiai, žinokite, būdavo taip: negalėdavo išsinuomoti ir neturėdavo kur gyventi, ir bendrabučio negavę. O bend­rabučio negaudavo tai tie, kurie atseit jau neblogai gyveno palyginti tais laikais. (...) Ir jeigu ten jau pagaudavo tą zuikį tam kambary, tai mesdavo visą kambarį lauk. Tai visi bijojom labai. Ir tie zuikiai jautėsi labai nesmagiai, nes... na, jeigu visą kambarį išmes, tai žinai jau... Kaip tai turėjo atrodyti? (...) Na, kamšatis buvo baisi. Ir dar ta Stuokynė tai buvo šimtą metų neremontuota, parketas buvo visas pasikėlęs, tai būdavo, surenki tuos pagalius, sumerki į kibirą, nuplauni, nuplauni ir vėl išdėlioji. (...) Virtuvė ten tokia būdavo su katilais karšto vandens, tai nueini, užsiplikai tos arbatos... Ir ten, žinoma, buvo dujinė viryklė ir galėjai išsikept bulvių. Tai... V. brolis atveždavo maišą bulvių, tai jei turi kokį riebalą, tai kepi taip, o jeigu ne, tai įpili vandens, pabarstai druskos, nusiperki kefyro... Kartais net labai [ilgai], po kelias dienas iki stipendijos traukdavom šitaip, ir nieko. Viskas gerai! Tai va. (...) Iki devyniolikos metų maždaug tai aš irgi vegetarė buvau! (...) Priverstinė. Tai va taip, taip mes gyvenom. Tame bendrabutyje. Nu bet kažkaip linksmai gyvenom ir prisitriukšmaudavom, ir viską...“

Daugelis studentavusiųjų kaip ryškų anuometinio gyvenimo akcentą prisimena kartu traukiamas liaudies dainas, kurias dainuodavo ne tik vakarėliuose, bet ir gatvėje eidami ar kur nors susibūrę. Tokią savo kartos jauseną studijų metais yra apibendrinęs Justinas Marcinkevičius: „Gal lėmė karas, gal tas neseniai išgyventas baisus laikas, tačiau mes kažkaip natūraliai spietėmės draugėn, nepasakysi, kad į šeimą, bet gal į kažką panašaus, į kažkokį būrį. Viską darydavome drauge – net egzaminams ruošdavomės visu būriu. (...)

Galbūt mums tiesiog trūko šeimos, namų – juk beveik visi atvykome iš kaimo. Nors jau studentai, vis tiek jautėme namų ilgesį. Gal tas jausmas mus ir siejo, traukė vienus prie kitų.

Apskritai tai buvo ypatingas laikas. Mano studijų metais buvo labai įprasta dainuoti – įvairiuose choruose, ansambliuose, oktetuose ar tiesiog mieste. Aš pats esu visur dainavęs. Vakarais tiesiog gatvėje traukdavome dainas. Universiteto kieme per pertraukas ar kai nebūdavo pa­skaitos mes, berniukai, tuoj sutūpdavome į fontaną – vandens nebuvo, galėjai patogiai atsisėsti – ir dainuodavome. Kai dabar apie tai pagalvoju, man pačiam kyla klausimas, kodėl mes taip daug dainavome? Manau, tuomet gal ir nesuvokėme, bet vis dėlto jautėme, kad čia pirmą kartą savo istorijoje, Vilniaus istorijoje, dainuoja lietuviai.“³

Šiame interviu fragmente išryškėja, kaip pradinis sutrikimas, baimė ir nuostaba atvykėlių studentų gyvenime netrunka peraugti į jėgos ir pasitikėjimo savimi, savo karta pojūtį. Būtent šie 6–7 dešimtmečio studentai yra pirmieji, kurių pasakojimuose gerokai pagausėja miesto refleksijos momentų, kalbama apie sąmoningus bandymus prisijaukinti Vilniaus erdves, apie pamėgtas miesto vietas, apie miestą pradedama mąstyti estetinėmis, istorinėmis, pat­riotinėmis kategorijomis. Atrodo, tuo metu atvykusieji tarsi pakelia akis nuo grindinio, atsitraukia nuo desperatiškų pastangų išgyventi, nuo kasdienio vargo ir rūpesčių (kurių, žinoma, ir jų gyvenime vis dar buvo apstu), pradeda matyti daugiau ir aprėpti plačiau. Ypač ryškus jų pasakojimuose vaikščiojimo po Vilnių, ėjimo į miestą, net bandymų jį apeiti – tarsi rituališkai įsisavinant jo erdvę – momentas. Antai cituotoji Marija, pradžioje bijojusi šviesoforų, apie vėlesnį gyvenimą mieste kalba jau visai kitaip: „Bet tai va miestas buvo, šiaip miestas tai buvo fainas, buvo labai daug gėlių, skverų ir juose buvo daug gėlių. Tų troleibusų ir mašinų buvo nedaug, pagrindinai visur eidavom pėsčios. Mes gi iš Čiurlionkės [bendrabučio] bėgdavom į [universiteto] cent­rinius rūmus, į fizinį pėstute. Iš Čiurlionio, tai Naugarduko [gatvės], pėsčiom reikėdavo lėkti per tas penkiolika [minučių] pertrauką. Visur pėsčiom, nebuvo gi ten tokių, kai čia gali stotelę pavažiuot. Į centrą – pėsčiom, čia ta tokia Sierakausko gatvė buvo, Kudirkos. Visur pėsčiom.“

Jai tarsi antrina kita 7 dešimtmečio pradžios studentė Bronė: „Žodžiu, Žirmūnai dar tik buvo pradėję statytis, Lazdynų nebuvo nei kvapo, ir miestas atrodė dar toks palyginti kompaktiškas. Kai aš su savo kurso drauge Vanda sugalvojau... sugalvojom mes abidvi tokį turistinį žygį – apeiti Vilnių ratu tai, žinoma, užsivėrėm ant baisių sunkumų. Mes pradėjom savo žygį ten nuo Užupio, nuo Bekešo kalno, ėjom ėjom aplinkui, per visas Antakalnio kalvas, per Rokantiškes, per visur ir galų gale išlindom maždaug ties antruoju pliažu, Valakampiuose. Ir viskas, ir stop – upė. (...) Ir taip mes apie tą Vilnių neapėjom, supratom, kad čia ne vienos dienos darbas. (...) Mes labai daug ką sugalvodavom. Mes eidavom į Bernardinų dabartinį sodą, kuris tuomet vadinosi Jaunimo sodas, mokytis. Mes eidavom sportuoti už Vilnelės upės, ten, kur yra Trijų Kryžių kalnas ir Bekešas, tenai eidavom sportuoti, o ką? Mes labai daug visko darydavom.“

Tokiuose pasakojimuose matyti sąmoningos 6–7 dešimtmetyje atvykusių jaunų, išsilavinusių žmonių pastangos savotiškai apgyvendinti, aprėpti miesto erdvę, susikurti kasdienius ritualus, kartotinius veiksmus – įsigyvenimo mieste trajektorijas. Ši naujakurių grupė, galima sakyti, žengė svarbiausius žingsnius tikrąja to žodžio pras­me apgyvendindama Vilnių – paversdama jį jau ne šiaip išgyvenimo, kaip ankstyvuoju pokariu, o gyvenimo vieta. Sulig šia karta susidariusi pakankama kritinė išsilavinusių, aiškią tautinę savimonę turinčių žmonių masė bus lėmusi, kad Vilnius bene pirmąsyk istorijoje tapo išties lietuvišku miestu ir modernios Lietuvos sostine pačia plačiausia kultūrine ir simboline prasme.

Būtent ši guvi ir aktyvi antruoju pokario dešimtmečiu ir kiek vėliau brendusi karta, ypač iš jos kilę menininkai, mokslininkai, kultūros darbuotojai vėlyvuoju sovietmečiu atliko lemiamą vaidmenį plėtojant ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos mokslą, meną bei apskritai kultūrą, o 1989 m. jos atstovai stojo Sąjūdžio priešakyje.⁴

1 Violeta Davoliūtė. „The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War“. – London and New York: Routledge, 2013, p. 50.
2 Violeta Davoliūtė, p. 51.
3 Atsisveikinimas su poetu. Justinas Marcinkevičius: „Mūsų kursas buvo ypatingas – daug poetų, daug savižudžių“, „Kultūros barai“, 2011, Nr. 2, p. 45.
4 Plačiau žr. Ainė Ramonaitė, Jūratė Kavaliauskaitė. „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. – V.: „Baltos lankos“, 2011; Ainė Ramonaitė (sud.). „Nematoma sovietmečio visuomenė“. – V.: „Naujasis židinys-Aidai“, 2016.

Straipsnis parengtas, įgyvendinant mokslo projektą „Individualaus modernėjimo siužetai pirmosios kartos miestiečių autobiografiniuose pasakojimuose (pokario Vilnius)“, kurį pagal nacionalinę mokslo programą „Modernybė Lietuvoje“ remia Lietuvos mokslo taryba (2017–2019,
sutarties Nr. S-MOD-17-11)