Apie Šoa Latvijoje ir jo atmintį 

 

1941 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 1 d. Rumbulos miške specialioji grupė „Einzatzgruppe A“, padedama iš vietinių sudaryto būrio „Arājs Kommando“, sušaudė apie 25 tūkst. žydų: 24 tūkst. rygiečių, 1 tūkst. atgabentų traukiniais iš Vokietijos. Istorikų teigimu, tai buvo antros didžiausios dviejų dienų masinės žudynės Europoje Antrojo pasaulinio karo metais po Babyn Jaro, kai lygiai prieš du mėnesius Kyjive buvo sušaudyta per 33 tūkst. šio miesto žydų. Tokia pati akcija spalio 29 d. įvykdyta Kaune.

Itin paveikų ir sukrečiantį susitapatinimo su aukomis aprašymą skaitytojai ras latvių rašytojo Mario Berzinio 2015 m. pasirodžiusiame romane „Švino skonis“¹. Keliolika šios knygos puslapių užpildyti 25 tūkst. Dovydo žvaigždučių. Viena iš jų žymi garsų žydų istoriką, fundamentalios „Visuotinės žydų istorijos“ autorių Simoną Dubnovą, dėl nacių persekiojimų 1933 m. persikėlusį gyventi į Rygą ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis palikusį svarbų testamentą. Jo žodžiai įkvėpė ir šį rašinį.

 

                             Rumbula. XX a. 7-asis dešimtmetis. Ghetto Fighters House vaizdų archyvo nuotr.

 

Susitikimas Rygoje žiemą

 

1940 m. žiemą, prieš išvykdamas į Švediją, o paskui JAV, pas S. Dubnovą apsilankęs būsimasis genocido sąvokos kūrėjas teisininkas Rafaelis Lemkinas savo atsiminimuose paliko įsimintiną šio susitikimo aprašymą. Pacituosiu jųdviejų dialogą beveik visą, nes tai, kas buvo pasakyta, glaudžiai siejasi su dabartimi. Ir praeitimi nuo seniausių laikų. Šis mano verstas tekstas buvo spausdintas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ (Nr. 3, 2025).

 

Tai buvo šaltas žiemos rytas, nuo Baltijos jūros pūtė kiaurai smelkiantis ledinis vėjas. Balti paukščiai juodais snapais virš medžių suko ratus aplink jo namą. Įėjęs į jo šviesų kabinetą pamačiau židinį, kuriame degė ir spragsėjo malkos, po kambarį skleisdamos šilumos bangas. Rusvas profesoriaus veidas buvo draugiškas ir gyvybingas. „Kitaip nuo Baltijos šalčio neapsiginsi, tik su židiniu. Bet turi sušilti ir iš vidaus.“ Jis pasiūlė man puodelį arbatos.

– Čia taip maloniai ramu, – pasakiau.

– Ramybė prieš audrą, – atsakė jis.

– Kur ji prasidės, kaip manot?

– Dabar, kai Hitleris prarijo Lenkiją, jis ruošiasi kitam žingsniui, o mes čia patogiai sėdime prie židinio. Keista, kaip diktatorių inicijuoti veiksmai sužavi ir net paralyžiuoja demokratinių valstybių vyrus, stebėtina, kaip lengvai jie leidžia diktatoriams įgyvendinti tokius veiksmus.

– Tas pats kurį laiką buvo ir su Napoleonu, – įsiterpiau, ir nuo tos akimirkos nejučia perėjau prie pokalbio apie mano planą uždrausti tautų naikinimą.

Jis reagavo labai gyvai: 

– Pagrindinė jūsų plano vertė slypi tame, kad tokius veiksmus vertinate kaip kriminalinius aktus, – kalbėjo jis. – Akivaizdu, kad, jei vieno žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, tai žmonių ir ištisų tautų naikinimas turėtų būti dar didesnis nusikaltimas.

– Vieno žmogaus nužudymas yra vidaus nusikaltimas: kiekviena tauta baudžia už jį per savo teismus ir savo iniciatyva, – pasakiau. – Tačiau visos tautos naikinimas turi būti pripažintas kaip tarptautinis nusikaltimas, kuris turėtų rūpėti ne tik vienai tautai, bet ir visam pasauliui. Tautos turės bendradarbiauti, kad nubaustų tokius nusikaltėlius ir užkirstų kelią būsimoms masinėms žmogžudystėms. Jei toks dalykas vėl prasidės, tautos turės veikti. Be to, nusikaltėlis susidurs ne tik su savo amžininkų, bet ir su istorijos teismu.

– Kalbant apie tokio pobūdžio nusikaltimus, baisiausia yra tai, kad praeityje jie nebūdavo laikomi nusikaltimais, kai juose dalyvaudavo didelis skaičius žmonių ir kai visi jie priklausydavo tai pačiai tautybei, rasei ar religijai. Šiuos dalykus reikia aptarti atvirai. Tegul tautos pasirenka, ar jos nori priklausyti civilizuotai pasaulio bendruomenei. Aš visada jaučiau, kad istorija turi būti teisėja, – teigė Dubnovas.

Didysis istorikas galvojo apie istorijos teismą ir po pusantrų metų, kai nacių buvo nuvarytas į egzekucijos vietą. Draugai pasakojo, kad paskutinę savo gyvenimo akimirką jis šaukęs žmonėms: „Užrašinėkite, viską užrašinėkite!“ Tai buvo istoriko testamentas. 

Dubnovas nebuvo sušaudytas Rumbuloje, jį nužudė 1941 m. gruodžio 8 d. Rygoje, t. y. praėjus savaitei po Rumbulos žudynių, toliau „valant“ Rygos getą. Yra duomenų, kad jis buvo užkastas senosiose žydų kapinėse su maždaug tūkstančiu kitų Rygos žydų, per tą savaitę nužudytų geto gatvėse. 1960 m. uždarytų ir sunaikintų žydų kapinių vietoje Latgalos rajone buvo įkurtas Komunistinių brigadų parkas. Tik Latvijai atgavus nepriklausomybę šiai vietai sugrąžinta bent dalis pagarbos.  

 

                             Rumbula. XX a. 7-asis dešimtmetis. Ghetto Fighters House vaizdų archyvo nuotr.

 

 

Prarasta ir vėl atrasta

 

Rumbulai bent dalį pagarbos pavyko sugrąžinti nuo žudynių praėjus dvidešimčiai metų, chruščiovinio atšilimo metu, kai iš kalėjimų ir lagerių pradėję grįžti 1940–1941 m. sovietų režimo represuoti žydų inteligentai sionistai, turėję gyvenimo nepriklausomoje Latvijoje patirties, ėmėsi perduoti savo patirtį jaunajai šios šalies žydų kartai. Jų susitikimo vieta tapo būtent masinių žudynių vieta Rumbuloje – spėjusi apeiti krūmais, medžiais ir išblukusi Rygos gyventojų atmintyje. 

1961 m. šią vietą ėmęsi tvarkyti aktyvūs rygiečiai žydai su buvusiu gulago kaliniu Šmueliu Ceitlinu priešakyje nusprendė Rumbuloje pastatyti paminklą arba įrengti kokį nors kitą atminimo ženklą. Tai įvyko 1962 m. spalį. Po tradicinio sovietinio atminimo renginio didžiausioje masinių žudynių vietoje Latvijoje – Bikerniekų miške netoli Rygos – būrelis žydų nuvyko į Rumbulą ir prie vieno medžio be valdžios leidimo pritvirtino medinę lentelę, kurioje hebrajų kalba užrašė: „Čia 1941 m. lapkričio 30 d.–1941 m. gruodžio 8–9 d. buvo nužudyti 38 000 Rygos žydų.“ Paprasta lentelė, tiek daug reiškusi anais laikais.

Tų pačių metų gruodį Rumbuloje buvo surengti pirmieji nesankcionuoti atminimo mitingai. Prasidėjus tam tikram atšilimui, represijų prieš dalyvius nesiimta (tik stebėta), todėl po šių susirinkimų susiklostė Rygos žydų jaunimo tradicija sekmadieniais atvykti į Rumbulą tvarkyti kapų, sykiu pabendrauti, apskritai palaikyti tautinę dvasią². Š. Ceitlinas vėliau rašė, kad „Rygos žydų jaunimas tiesiog atgydavo tais sekmadieniais. Jie tarsi atrado save“. 

1963 m. Latvijos žydų aktyvistai Rumbuloje įrengė du laikinus paminklus – „Ebrejs“ („Žydas“) ir „Pedeja Cela“ („Paskutinis kelias“), kuriuos sukūrė dailininkas Josifas Kuzkovskis, vienas pirmųjų SSRS pradėjęs kurti Holokausto tema. Pirmasis paminklas turėjo ir alternatyvų pavadinimą „Fašizmo prakeiksmas“. Trečią paminklą, iš medžio rąstelių sunertą didelę Dovydo žvaigždę, tais pačiais metais pastatė Lėja Bliner ir gulago kalinys Borisas Dovas Šperlingas. Ši žvaigždė, kaip ir paminklas „Ebrejs“, beje, puikiai matėsi žvelgiant nuo greta besidriekiančio geležinkelio Ryga–Maskva ir kėlė ne tik valdžios, bet ir kai kurių Rygos žydų nepasitenkinimą, esą tokia demonstracija bendruomenei gali atnešti daugiau žalos nei naudos (beje, panašų kai kurių žydų nepasitenkinimą sukėlė ir Vilniaus žydų aktyvisto Grišos Alperno iniciatyva 1988 m. Paneriuose, žudynių duobėse pastatytos keliasdešimt ant lazdelių pritvirtintų Dovydo žvaigždžių). Būta ir kitų atminimo ženklų, kurie, taikant šiuolaikinę terminologiją, vadintini spontaniškais arba protesto paminklais. 

1964 m. gruodžio 5 d. žydų aktyvistų iniciatyva ir bendruomenės lėšomis Rumbuloje buvo atidengtas nuolatinis paminklas su lakonišku įrašu latvių, rusų ir jidiš kalbomis „Fašistinio teroro aukoms“. Šį kartą sovietų valdžia suteikė leidimą kaip tam tikrą kompromisą. Paminkle buvo iškalti ir SSRS simboliai – pjautuvas su kūju. Dažnas atvejis įamžinant Holokausto aukas sovietinėje valstybėje. Viena vertus – siekiant nuraminti valdžią, kita vertus – dėl įamžinančiųjų tapatybės. Dalis SSRS gyvenusių žydų, ypač tų, kurie atvyko į okupuotas Baltijos valstybes iš Rusijos, tapatinosi su sovietine santvarka.

Tais pačiais 1964-aisiais netoliese šio paminklo Rygos vykdomojo komiteto iniciatyva buvo pastatytas dar vienas paminklinis akmuo, dėl visa ko patikslinęs, kad čia „buvo žiauriai nužudyti 50 000 tarybinių piliečių, politinių kalinių ir kitų fašizmo aukų“.

Taigi nuo pat pradžių Rumbuloje susiklostė dviejų alternatyvių atminimo ceremonijų tradicija: sovietinė Rygos valdžia čia organizuodavo valstybinę atminimo ceremoniją, kurioje būdavo pagerbiami „tarybiniai piliečiai“, po šios ceremonijos žydų aktyvistai pratęsdavo ją sukalbėdami kadišą. Panašios praktikos būta ir mūsų Paneriuose. 

Septintame XX a. dešimtmetyje Rumbula tapo svarbia atminimo vieta daugeliui tautiškai susivokusių SSRS žydų. Šią reikšmę sustiprino ir meno kūriniai. Išgyvenęs Holokaustą Mendelis Bašas sukūrė oratoriją „Fašizmo teroro aukoms“, neoficialiai vadintą „Rumbulos“ oratorija, apie šią vietą rašė poetai Uojaras Vacietis, Skaidritė Kaldupė ir Viktoras Livzemniekas. 1967 m. latviškame „Literatūros ir meno“ žurnale buvo išspausdintas V. Livzemnieko eilėraštis „Rumbuloje šaudo“. 

 

Rumbula buvo į pietus.

Kažkur šaudė...

Ir mes šaudėme vieni į kitus

medinėmis mašinpistolėmis.

Paskui nusibodo. Ir koks čia interesas nušauti kaimynų Jonelį.

Pievose mes skynėme gėles. Bet motinos palinkusios prie skalbinių kubilų

Maskvos priemiestyje laukė žabų krosniai.

Mes taip retai eidavome į pievas.

Mes nepažinojome gėlių,

bet žinojom visas uniformas ir ginklų modelius.

Mes mokėjome tyčiotis ir daužyti langus.

Jau nebešaudė.

Saulė stabtelėjo zenite. Nežinia iš kur atskriejo vėjas.

Ir ar tas vėjas nebuvo panašus į klyksmą?³

 

Po Šešių dienų karo, kai Izraelio karinės pajėgos sutriuškino SSRS remiamą arabų koaliciją, susirinkimų tradicija Rumbuloje įgavo naują pobūdį – ši vieta tapo žydų demonstracijų ir kovos už emigraciją iš SSRS erdve, kaip ir Babyn Jaras ar Paneriai, ir taip įsirašė į Latvijos pilietinio pasipriešinimo sovietiniam režimui ir noro gyventi laisvėje istoriją. 1971–1973 m. sovietų valdžia trukdė tokiems sambūriams, pavyzdžiui, kaip tyčia miške surengdavo milicijos „pratybas“, tačiau 1974 m., patyrusi tarptautinį spaudimą, leido aktyvistams pažymėti masinių žudynių vietas lauko akmenų vainikais.

Latvijai atgavus nepriklausomybę, Rumbuloje radosi daugiau atminimo ženklų. 2002 m. pagal architekto Sergejaus Rižo projektą prie kelio, vedančio į memorialą, buvo įrengta metalinė, iš miško į kelią aštriai išsišaunanti konstrukcija, simbolizuojanti nacizmo brutalumą, o pačiame memoriale – iš metalų juostų suvyta menora, apsupta į Dovydo žvaigždės formą sudėliotų vertikalių akmenų su nužudytųjų vardais. Panašiai kaip Treblinkoje, tik glaudžiau.  

Tie, kurie yra buvę Panerių memoriale, nuvykę į Rumbulą pajus tam tikrą déjà vu. Kalvotas miškas miesto pakraštyje, jame keletas betoniniais vainikais įrėmintų stačiakampių, žyminčių žudynių duobių vietas, iš vienos pusės driekiasi geležinkelis, netoliese – pramonės zona. Skirtumų taip pat pajus. Paneriai atokiau nuo Vilniaus, memorialo teritorija didesnė, žudynių duobės apskritos ir sovietų iškastos anksčiau kitais tikslais, jas jungia asfaltuoti takai, o memorialo viduryje stūkso muziejaus pastatėlis, kurio pirmtakas atsirado 1960 m. Memorialą čia įsteigė sovietų valdžia, o Rumbuloje – nužudytųjų tautiečiai. 

Istorinių skirtumų taip pat nemažai: Paneriuose žudynės vyko trejus metus, aukų buvo keliskart daugiau, jos įvairios – ne tik žydai, nors jų daugiausia; pirmasis paminklas atsirado beveik iškart po karo. Tačiau panašumas esminis, nes tai didžiausių politinių ir kriminalinių nusikaltimų vietos. Rumbula – Rygos žydų bendruomenės kapas, Paneriai – Vilniaus. Iš Vokietijos, Austrijos, Čekijos atgabenti žydai buvo žudomi Bikerniekų miške, nuo Rumbulos iki Bikerniekų – keliolika kilometrų. 

 

Užrašinėti ir... veikti? 

Dubnovas prieš mirtį šaukė: „Užrašinėkite, viską užrašinėkite!“ Jis buvo tikras, kad šių užrašų reikės žemiškajam ir istorijos teismui. Taip ir atsitiko. Nuo to laiko įvairiuose pasaulio kraštuose buvo užrašyta daugybė nusikaltimų žmoniškumui, dalis šios medžiagos panaudota tarptautiniuose teismuose. Mūsų laikais masiniai nusikaltimai fiksuojami beveik realiu laiku, ir vis tiek kai kuriais atvejais tai nepriverčia įtakingų valstybių stabdyti žudynes – į jas, regis, apskritai nekreipiama dėmesio. Kaip į Darfurą, kur per trejus pilietinio karo metus buvo nužudyta per 150 tūkst. žmonių, o žudikai žvelgdami tiesiai į kamerą įžūliai rėžė: „Pažiūrėkite, kokį darbą atlikome. Pažiūrėkite į šį genocidą.“⁴ Mes liekame su tais įrašais apimti istorijos melancholijos ir siaubo, laukdami istorijos (Dievo?) teismo.

1941-ųjų rudenį Babyn Jare, Paneriuose, Kauno IX forte, Rygoje nebeliko galios, kuri sustabdytų tai, kas turėjo įvykti. Nors kiek anksčiau tai buvo įmanoma – bent 1938-aisiais, kai Šveicarijoje surengta daug žadanti Eviano konferencija. Iš jos dalyvių buvo tikimasi paramos nacių persekiojamais žydams; tuo metu dar laikėsi Čekoslovakija ir nebuvo pasikėsinta į Klaipėdą. 

Nesiliauju galvojęs, kad kiekvienas genocidas turi savo „1938-uosius“, kai dar galima pakeisti istorijos eigą. Sumokant visai nedidelę kainą, palyginti su tuo, ką reiškia net viena nublokšta žemėn ir kalkėmis užberta žvaigždė.

 

1 Māris Bērziņš, „Švino skonis“, vertė Laura Laurušaitė, V.: „Tyto alba“, 2021.

2 Didzis Bērziņš and Paula Oppermann, „The Rumbula Memorial: History and Present“, https://www.academia.edu/45139820.

3 Viktors Līvzemnieks, Rumbulā šauj, „Literatūra un Māksla“, 1967 m. gegužės 13 d. (vert. Z. Vitkus). Ačiū kolegai Ernestui Vasiliauskui už vertimo patikslinimus.

4 Maksimas Milta, „Darfūras – pasaulio ignoruojamas pragaras žemėje?“, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2743101; „Our job is only killing – how Sudan’s brutal militia carried out a massacre“, https://www.bbc.com/news/articles/c8dr5e30m5ro.