Atmintis

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   Lietuviškas Holivudas 1944–1990 m. Sovietmečio amnezija neleidžia susitaikyti su faktu, kad kitos lietuviško kino klasikos nebus, todėl reikia tenkintis ta, kokia buvo. (Iš pokalbio vieno kino festivalio kuluaruose.) Unikalūs dokumentiniai kadrai „1944 m. lapkritį išvykau į Maskvą montuoti pirmojo lietuviškojo kino žurnalo juostos. Filmas vadinosi „Išlaisvintoji žemė“ – tai buvo dabartinio kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ pirmtakas“, –...


Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   „Vilniaus džaz klubas“ Dėl pokario džiazo chronologijos iki šiol nesutariama. Džiazo melomanas Ch. Leibovičius prisimena pirmąjį pokario džiazo muzikantą Vilniuje – saksofonininką Jakovą Šabsajų, kuris, iširus karo metais suformuotam LTSR valstybiniam džiazo orkestrui, ilgus metus grojo Vilniaus kavinėse. Kauno džiazo mokyklos atstovai teigia, kad džiazo pradžia buvo 1956-aisiais, kai prie KPI orkestro vairo stojo iš kariuomenės grįžę...


„Reikia apsiženyti su viena radijo stotim“, – sakydavo Balys Dvarionas apie jo pasirinktąją „Deutsche Welle“. Tai dėl tos stoties 1968 m. jis buvo tarp tų, kurie stebėjo kiekvieną Prahos įvykių krustelėjimą – prognozės, spėlionės, viltys... Bet jo gimtadienis tų metų birželio 19 d. buvo panašus į šurmulingas ankstesnių metų vidurvasario išvakarių sueigas. Per radiją išgirstoms žinioms labiau tikdavo privatūs pokalbiai, nors pro atvirą langą plūstantis gaivus oras žadėjo ne tik netrukus žydėti pa...


Beveik legendinė asmenybė Ilgametis Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus nemažai daliai anuomet su Lietuvos buvimu „broliškų respublikų šeimoje“ susitaikiusių gyventojų buvo ir iki šiol lieka protingai krašto ūkį tvarkęs „šeimininkas“, sumanus ir energingas vadovas, kurio vadovavimo metais „visi buvo laimingi“, gyvenimas „kasdien gerėjo“, o svarbiausia – parduotuvėse užteko maisto produktų ir ypač mėsos. Po A. Sniečkaus mirties LKP CK p...


Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   Kristijonas Donelaitis ir Vilnius? Būrų dainius susijęs su miestu ne daugiau nei Aleksandras Puškinas, Maksimas Gorkis, Vincas Kudirka ar Frankas Zap­pa. Nė vienas iš jų Vilniuje negyveno, nesilankė ir apie jį net nerašė. Vis dėlto keturiems buvo pastatyti paminklai, o vieno pavarde ilgai vadinta pagrindinė miesto gatvė. „Kristijono Donelaičio kaip didžiai talentingo poeto pripažinimas Lietuvoje pirmiausia pasigirdo iš senojo Vilniaus...


Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   Klajodami po privačių trobų, namų ir vilų kvartalus Antakalnyje, negalime nepastebėti įdomaus meninio akcento – bareljefo, įmūryto Jūratės g. 8 namo fasado nišoje (1 pav.). Tai unikalus ir vienintelis taip pagražintas privatus namas Vilniuje. Visuomeninių pastatų su bareljefais ar horeljefais turime daugiau, pvz., buvęs bankas Gedimino pr. 14 arba buvę Pirklių namai Gedimino pr. 35, o štai privačių, deja, ne. Įdėmiau pažvelgę į klasik...


Žymių žmonių pavardžių viešinimas agentų sąrašuose kelia prieštaringų minčių. Apsivalymas? Gerai, visada gerai, bet tada turėtų būti paskelbti visų agentų sąrašai. Kaip žinoma, iki tam tikro laiko buvo leista prisipažinti jais buvus. Prisipažinai, ir tu jau apsivalęs, įslaptintas, saugus ir doras. O ką daryti tiems, kurie to nežinojo, nespėjo arba nemanė tokie esantys? Gal kas vėliau tuose sąrašuose pieštuku įrašė jų pavardes, dabar to nesužinosi, nes beveik visų agentų asmens bylos išvežtos arb...


  Mano Eldoradas Iš Plungės į Prūsalius galėjau eiti trim keliais –Palei Babrungą, takais arba vieškeliu Retai kada vieškeliu ėjau – per daug tiesu ir lyguO ir Jonelio neprakalbinu Koplytėlėj po didžiąja liepa – Kad ir pabeldžiu jam į stiklą, Jis į mane akių nepakeIia, Tik susimąstęs į savo baltas lelijas po kojom žiūri Einu takais pro laukuose sustojusį kryžių,Geltonais jurginais apsodintą,Medine tvorele aptvertą Nesižegnoju kaip suaugusieji, Tik nejučia stabteliu Ir užmetu žvilgsn...


2018-ieji – Simono Daukanto metai Draugijos 1820–1821 m. studentų sąraše, rastame 1823 m. tardant Teodorą Lozinskį, buvo ir Simono Daukanto pavardė. T. Lozinskis aiškino, jog tai tik stropesni studentai, bet neatmetama galimybė, kad tai galėjo būti ir kandidatų į Filaretų draugiją sąrašas. Nors S. Daukantas bendravo ne su vienu aktyvesniu šios draugijos nariu, bet tiesiogiai organizacijos veikloje gal ir nedalyvavo. Remiantis Vinco Maciūno tyrimais, galima konstatuoti, jog jis priklausė liet...


Lapkričio 1 d. Vėlinės. Laukdamas tradicinių mišių Antakalnio kapinėse, vaikštinėju ir, paniręs į prisiminimus, lankau man artimų žmonių paminklus, sunkiais akmenų ar betono luitais slegiančius buvusius smėlingus kauburėlius. Prieš porą dienų nuvykau į Petrašiūnų kapines Kaune. Parymojau prie Motinos, prie mano mokytojų Arminaičių – voronežiečių plejados pedagogių kapo; nulenkiau galvą prie alpinistų panteono, prie kitų širdyje slypinčiųjų atminimo ženklų. Nuotaika, klaidžiojant nekropolio t...


Draugai