I. Jauki „Žemaitės“ teatro kavinukė pažliugusį šeštadienio vakarą: devynios mergikės ir vienas pusbernis. Barmenė: „Ko jums?“ Ašen: „Turėjot pasakyt: „Būsi vienuoliktas.“ Merginos visos kaip žemaičių liaudies meistro iš medžio nutekintos. Ypač viena – siauriausio matyto veido ir tokių pat plaštakų (Užgavėnių modiljaniai susižvalgo kamputyje). Palangos Juzė pridėjo rankelę? Gal dar koks kalvis po medalik...
Vitražinė „Draugystė“. Knygynas Gedimino pr. 2 duris atvėrė 1948-aisiais ir yra seniausias veikiantis Vilniaus knygynas. Tada jis prekiavo visokiomis knygomis, raštinės reikmenimis ir mokyklinėmis prekėmis, o po dešimties metų įgijo specializaciją ir tapo Rytų bloko, t. y. socialistinių šalių literatūros knygynu. 1964-aisiais pagal architekto Arvedo Kybranco projektą atlikta patalpų rekonstrukcija. Įrengta beveik 50 m2 ploto svečių salė, dabar tapusi prekyb...
II Spalio 1 d. Einu Nepriklausomybės prospektu Minske ir šaukiu kiek išgalėdama: „U-cha-di!“ („Pasitrauk!“) Tu, mano vyre, žengi greta, kaip ir tūkstančiai įvairaus amžiaus ir pačių įvairiausių profesijų vyrų ir moterų. Vėliavos ir šūkiai, iškeltos rankos, galingi ir audringi balsai. „Mes tikime, mes galime, mes nugalėsime!“ – šaukiame, ir: „Lukašenką į autozaką! Miestas – mūsų!“ Žengiame kart...
Tikrų vyrų kavinė 1991-aisiais tebeveikė beveik visos garsiosios sovietmečio kavinės, užkandinės ir kitos knaipės. Veikė ir didieji restoranai, kuriuose karaliavo tada dar treninguoti farcovščikai. „Vaiva“, „Ledainė“, „Žibutė“, „Čiobrelis“, kelios bevardės snarglinės buvo svarbūs taškai, kur užsukęs visuomet susitikdavai pažįstamų, galėjai pasėdėti prie kavos ar mostelėti ką nors konkretesnio. Išskirtinė...
Šios istorijos užrašytos per pokalbius su moterimis, kurios gimdė maždaug prieš 30 metų, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir išgyveno turbulentiškus laikus. 2019 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir „LRT radijo“ surengtose dirbtuvėse pagal sukauptą medžiagą buvo parašyta pjesė ir pastatytas dokumentinis radijo spektaklis „Viskas bus gerai“. Čia spausdinamos šių istorijų ištraukos. Vardai pakeisti. Lina Laura...
Gruodžio 1 d. Skambina Milašius, anot jo, delikačiu reikalu: ar garbės daktaratas Kaune nesąs sąmokslas, kurio tikslas – atplėšti jo asmenį nuo Vilniaus? Rodos, nuraminau. Trečiadienį bus jo literatūrinis vakaras New Yorke, į kurį turbūt važiuosiu. Gruodžio 2 d. Išsivadavimas Kijeve. Šče ne vmerla Ukraina.1 Tatai, be abejo, paskutinis gedulingo varpo dūžis Tarybų Sąjungai. Saugumo „razrabotkėse“ aš buvau koduojamas kaip &bdquo...
Rugpjūčio 14 d. Neatleiskite ir nepamirškite. NIEKADA! Sakau jums tai kaip žmogus, kuris laikė baltą rožę virš galvos ir mojavo ja Jakubo Kolaso aikštėje, kuris plojo, „Kastriničskaja“ metro stotyje sveikindamas metro darbuotojus; kuris pozavo nuotraukai su politiniu plakatu ir valgė ledus prie Filharmonijos; kuris žygiavo baltai raudonai baltoje demonstracijoje į Nepriklausomybės aikštę. Nepaisant viso džiaugsmo ir laisvės jausmo, nepamirškite,...
Užsienio šalių literatūros knygynas. 8 dešimtmečio pabaigoje Vilniuje atsirado vienintelis Lietuvoje knygynėlis, apie kurį žinojo labiausiai išprusę, užsienio kalbų mokėję vilniečiai. Oficialiuose dokumentuose jis iš pradžių vadintas kapitalistinių ir besivystančių šalių literatūros knygynu, vėliau – užsienio šalių literatūros knygynu, toks pavadinimas puikavosi ir iškaboje. Knygyno genezę ir istoriją gerai prisimena buhaltere dirbusi Janina...
Kiekvieni prabėgę metai pamažu užsimiršta, įvykiai bei įspūdžiai susipainioja ir pasidaro nebelengva atskirti, ar tais, ar kitais metais jie nutiko. Lieka tik ryškiausi prisiminimai, laikui bėgant kartais jie dar paryškėja ir tampa panašūs į trumpus, staigius minčių blyksnius. 1991-ieji tokių blyksnių paliko daug. Jėzusmarija, kokios kainos! Nelengva buvo 1990-ųjų pabaiga: visko trūko, deficitinėmis pavirsdavo net tos prekės, kurių dar visai neseniai visiem...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Eimuntas Nekrošius, Vilnius, 2006. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka „Žilvine, Žilvinėėėl, jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas...“ – kažkas be garso šaukė sapne, kuriame Eimuntas N. jau tiesė ranką paglostyti juodą Venecijos katiną ant viešbutėlio laiptų, prie pat sienos su Otelo laikus menančiais joje įstrigusiais patrankų sviediniais. Trečiųjų režisieriaus mirties metinių p...