Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Kažkada (visos geriausios redaktorės taiso į „kadaise“) Palangos Meilės alėjoj turėjau meilužę. Atmindavau chromuotu šveicarišku kaip laikrodis dviračiu iš vakaro, palikdavau jį nesurakintą laiptinėje, o trečiame aukšte manęs, vis dar paraščių žmogaus, jau laukdavo uoslę dirginanti vakarienė su vynu, po kurios iškart eidavom mylėtis. Ryte užgriūdavo dušas, tada senieji...
Lapkričio 1–2 d. Aš priėjau taip arti, kad net nakties tamsoje matau, koks jis apšiuręs, kaip nuo betoninių pinučių tvoros, tikriausiai pastatytos sovietmečiu, lupasi purvinai balti dažai. Mūsų čia gal dvidešimt, stovinčių už tos tvoros, po vienišu gatvės žibintu. Stoviniuojame, vaikštome, kalbamės, tyliai laukiame prie savo automobilių, norime išgirsti bent žodį, bent ženklą iš mūsų brangiųjų ir artimųjų, laikomų šiame bjauriam...
Sausio 9 d. Baltarusija Nėra patenkintų sveikatos apsaugos sistema – kasdien keiksnojam ir mes, ir teisėtai pasipiktinę pacientai, ir bejėgiai administratoriai, negalėdami nei prisitaikyti prie jos patys, nei sklandžiai pritaikyti ją savo darbui. Noras dirbti pagal pašaukimą niekur neprapuolė, o kliuvinių daugėja. Konkursas studijuoti mediciną nemažėja. Jokios logikos nematau, bet faktai tokie. Sistema griozdiška, neveikianti ir žalinga. Kas tik bando keisti, subjauroja d...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Piterio poetas Aleksandras Kušneris, piktų liežuvių pramintas Skušneriu*, viename eilėraštyje aprašinėja daiktų išsidėstymą stalo plokštumoje. Ne, tai ne Giorgio de Chirico perspektyva, bet vis dėlto: lūždami saulės spinduliai paverčia stiklą melsvu ledu, kažkieno (žmonos? mamos? paties poeto?) ranka pastumia vazelę su tulpėmis ir aguonomis trupučiuką kairiau, taurę su vynu kiek tol...
Spalio 18 d. Nuo rugpjūčio nesu parašiusi eilėraščio. Tiesiog negaliu. Yra poetų, kurie į visus šiuos įvykius atsiliepia rašydami eilėraščius, tučtuojau. Ir aš suprantu, kaip tai svarbu: tinkamas žodis gali numalšinti skausmą, suteikti jėgų, gali išsakyti kitų jaučiamą pyktį ar neviltį. Net tu, dažniausiai rašantis prozą, parašai porą eilėraščių, supranti, kad tų žodžių reikia. O man tai, kas vyksta, atrodo nei&scaron...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Su bene žaviausia lenkų poete Marzanna K., kurią velionis Vytautas Kernagis vadindavo Mažena, vieną priešpandeminį vidudienį sėdėjome mūsų numylėtoje Varšuvos cukrainėje „A. Blikle“. Šalia įsitaisė dinozaurų porelė. Seniui negrabiai pasigręžus, su trenksmu nubildėjo jo sunki lazda, o į pagalbą atitrepsėjęs kelneriukas ją pakėlė tik iš antro karto. Tokios scenos paprastai man įvaro neišgrėbiamą liūdes...
Šiemet laikinajai sostinei atiteko Europos kultūros sostinės titulas. Įvykiui ruoštasi 5-erius metus. Kaunas turi naują idėją – nori keisti savo gyvenimą per naują mitą tapdamas šiuolaikine sostine, kurioje gyvena laimingi žmonės, vieta, kurioje kuriama. Idėja ambicinga. Spausdinamos ištraukos iš Žaliakalnio gyventojų istorijų ir liudijimų nuo tarpukario iki pokario netiesiogiai kalba apie šiandienį Kauną ir jo idėjas. Liudijimai surinkti per poka...
Mielas Jonai, siunčiu, kaip buvai prašęs, nespausdintus paskutinius keturis preliudus. Kaip jau minėjau, vienas iš jų, rodos, praėjo šių metų „Poezijos Pavasaryj“, bet man, neturint čia telefono, nebūnant Vilniuj, sergant ir gulinėjant ligoninėse, taip ir liko nežinoma, kuris. Būk geras, iškvosk. Abejoju, ar Tau pavyks ką nors iš tų preliudų išspausdinti tokiam konservatyviam „Lit. menyj“. Jeigu nepraeitų šie, o aplamai b...
Spalio 20 d. Garai Klausia, kiek dėvėti medicininę kaukę. Sakau, porą metų – kol paruduos. Jos tvirtos, atsparios, o ir plauti nereikia. Gana paplakti į bato aulą. Chirurginės kaukės atsikratau vos tik užsiuvu pjūvį, čia pat, operacinėje. Ji absoliučiai švari, bet ką tik filtravo žmogaus garus. Nebenoriu dėvėti nė minutės ilgiau. Lapkričio 7 d. Išklotinė Pamėgtas muzikos kanalas dieną naktį mane seka, vertina ir giria skonį. Reklamos triukas, aišku kaip dieną. K...
Spalio 6 d. Šiandien esame pakviesti į atvirą baltarusių literatūros klasiko Jankos Kupalos pjesės „Tuteišyja“ („Vietiniai“) repeticiją. Buvusieji Jankos Kupalos teatro aktoriai ir teatro vadovas („Kupalaucy“ – kaip jie patys ėmė save vadinti) pastatė šią pjesę slaptoje, pogrindinėje Minsko erdvėje. Viskas laikoma paslaptyje, apie šį kvietimą negalime prasitarti niekam, nes bijomasi, kad gali įsiveržti specialiosios pajėgos....