Jonas Basanavičius mūsų sąmonėje turi tvirtą poziciją. Jis vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės šauklių ir veikėjų, gydytojas ir mokslininkas. Petras Uola, ir mąstyti kitaip, regis, net nepadoru. Tačiau ir žmogus. 2009 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštį ir laiškus „Mano tėvynė – prie jo širdies“, kuriuos iš vokiečių kalbos vertė ir parengė Brno universiteto profesoriu s Vaidas Šeferis. Pakartotinai išleista J....
Perbrauktas kryžmai Patyręs archyvistas, ieškodamas apie žmogų informacijos, nespausdina duomenų bazėje visos pavardės, kadangi žino: pavardė, kurią kažkas kadaise rašė rusiškai, o vėliau perrašė lietuviškai, neretai išsikraipo, ilgosios balsės pavirsta trumposiomis, trumposios ‒ ilgosiomis, raidė „ė“ pavirsta raide „e“, „a“ susipainioja su „o“ ir t. t. Ieškodamas kadaise kalinto žmogaus pavarde Drunis ir suprasdamas, kad uolus duomenų bazių pildytojas ją galėjo įrašyti su ilgąja „y“, pykštelėj...
1946–1947 Augu pas senelius Plungėje. Senelį vadinu Papa – taip senelė jį vadina – Žemaitijoje šitaip įprasta. O senelė man – Mama, nes taip ją vadina senelis; Mama yra antroji Papos žmona. Ji, Marijona Žutautaitė, Jono Kontauto našlė, ištekėjo už Papos – Juozo Monstvilo prieš aštuonerius metus. Tikroji mano senelė, Barbora Mineikaitė-Monstvilienė, mirė seniai, kai mano Mamytei tebuvo penkiolika. Dabar Mamytė mokosi Vilniuj, o Tėtės niekas nemini. Kur Tėtė – nesiteirauju ir dar negreit pas...
Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ Ditirambai Laurynui Gucevičiui Sekdamas Žemaitės, Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos pėdomis, į valdžios pateptųjų ložę įžengė ir architektas Laurynas Gucevičius. Tai nutiko 1948-ųjų pabaigoje, kai iškilmingai paminėta jo mirties 150 metų sukaktis. Tuo metu, kai iš Vilniaus buvo tremiami paskutiniai lenkų tautybės asmenys, nacionalizmas žengė koja kojon su socializmu, tad tautinė architekto kilmė valdžiai atrodė net svarbesnė už socia...
Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ Vilniui dėl skulptūrų ir paminklų nuo seno nesiseka. Tarpukariu taip ir nepastatyto A. Mickevičiaus paminklo istorija virto ištisa epopėja, jai dabar stengiasi nenusileisti vis statomas ir niekaip nepastatomas Lukiškių aikštės skulptūrinis akcentas. Nepastatytų skulptūrų buvo ir 1944–1990 m., tada jų galima priskaičiuoti gerą dešimtį. Tuščias ratas Didžiajame kieme Per VU jubiliejų 1979-aisiais turėjo pasipuošti ir Didysis kiemas, ta...
Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ Žemaitės geografija Vilniuje Poeto Adomo Mickevičiaus atminimas Vilniuje tarpukariu įamžintas net 5-iomis memorialinėmis lentelėmis ant pastatų, kuriuose jis gyveno1. Tiek, o gal net daugiau lentelių būtų galima kabinti ir ant namų, kuriuose apsistodavo rašytoja Žemaitė. Kaip ir Petras Cvirka, ji Vilniuje buvo tik kampininkė, nors čia gyveno daug ilgiau nei tarybinės lietuvių literatūros kolosas. 1905–1910 m. trumpam atvykdavusi į...
Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ Legendinė studija: vienintelė, todėl pirmoji Lietuvos muzikantams ilgainiui turbūt pabodo važinėti Rygon arba laukti garso įrašinėtojų desanto iš Maskvos, tad nuspręsta steigti vietinę įrašų studiją. 1958 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje ėmė veikti Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys – Vilniaus plokštelių studija. Žinoma, šią įstaigą sunku vadinti studija. Ketverius metus ji glaudėsi Lietuvos valstybinio radijo pastate Konarskio gatvė...
Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ Lietuviškas Holivudas 1944–1990 m. Sovietmečio amnezija neleidžia susitaikyti su faktu, kad kitos lietuviško kino klasikos nebus, todėl reikia tenkintis ta, kokia buvo. (Iš pokalbio vieno kino festivalio kuluaruose.) Unikalūs dokumentiniai kadrai „1944 m. lapkritį išvykau į Maskvą montuoti pirmojo lietuviškojo kino žurnalo juostos. Filmas vadinosi „Išlaisvintoji žemė“ – tai buvo dabartinio kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ pirmtakas“, –...
Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ „Vilniaus džaz klubas“ Dėl pokario džiazo chronologijos iki šiol nesutariama. Džiazo melomanas Ch. Leibovičius prisimena pirmąjį pokario džiazo muzikantą Vilniuje – saksofonininką Jakovą Šabsajų, kuris, iširus karo metais suformuotam LTSR valstybiniam džiazo orkestrui, ilgus metus grojo Vilniaus kavinėse. Kauno džiazo mokyklos atstovai teigia, kad džiazo pradžia buvo 1956-aisiais, kai prie KPI orkestro vairo stojo iš kariuomenės grįžę...
„Reikia apsiženyti su viena radijo stotim“, – sakydavo Balys Dvarionas apie jo pasirinktąją „Deutsche Welle“. Tai dėl tos stoties 1968 m. jis buvo tarp tų, kurie stebėjo kiekvieną Prahos įvykių krustelėjimą – prognozės, spėlionės, viltys... Bet jo gimtadienis tų metų birželio 19 d. buvo panašus į šurmulingas ankstesnių metų vidurvasario išvakarių sueigas. Per radiją išgirstoms žinioms labiau tikdavo privatūs pokalbiai, nors pro atvirą langą plūstantis gaivus oras žadėjo ne tik netrukus žydėti pa...