Atmintis


Žymių žmonių pavardžių viešinimas agentų sąrašuose kelia prieštaringų minčių. Apsivalymas? Gerai, visada gerai, bet tada turėtų būti paskelbti visų agentų sąrašai. Kaip žinoma, iki tam tikro laiko buvo leista prisipažinti jais buvus. Prisipažinai, ir tu jau apsivalęs, įslaptintas, saugus ir doras. O ką daryti tiems, kurie to nežinojo, nespėjo arba nemanė tokie esantys? Gal kas vėliau tuose sąrašuose pieštuku įrašė jų pavardes, dabar to nesužinosi, nes beveik visų agentų asmens bylos išvežtos arb...


  Mano Eldoradas Iš Plungės į Prūsalius galėjau eiti trim keliais –Palei Babrungą, takais arba vieškeliu Retai kada vieškeliu ėjau – per daug tiesu ir lyguO ir Jonelio neprakalbinu Koplytėlėj po didžiąja liepa – Kad ir pabeldžiu jam į stiklą, Jis į mane akių nepakeIia, Tik susimąstęs į savo baltas lelijas po kojom žiūri Einu takais pro laukuose sustojusį kryžių,Geltonais jurginais apsodintą,Medine tvorele aptvertą Nesižegnoju kaip suaugusieji, Tik nejučia stabteliu Ir užmetu žvilgsn...


2018-ieji – Simono Daukanto metai Draugijos 1820–1821 m. studentų sąraše, rastame 1823 m. tardant Teodorą Lozinskį, buvo ir Simono Daukanto pavardė. T. Lozinskis aiškino, jog tai tik stropesni studentai, bet neatmetama galimybė, kad tai galėjo būti ir kandidatų į Filaretų draugiją sąrašas. Nors S. Daukantas bendravo ne su vienu aktyvesniu šios draugijos nariu, bet tiesiogiai organizacijos veikloje gal ir nedalyvavo. Remiantis Vinco Maciūno tyrimais, galima konstatuoti, jog jis priklausė liet...


Lapkričio 1 d. Vėlinės. Laukdamas tradicinių mišių Antakalnio kapinėse, vaikštinėju ir, paniręs į prisiminimus, lankau man artimų žmonių paminklus, sunkiais akmenų ar betono luitais slegiančius buvusius smėlingus kauburėlius. Prieš porą dienų nuvykau į Petrašiūnų kapines Kaune. Parymojau prie Motinos, prie mano mokytojų Arminaičių – voronežiečių plejados pedagogių kapo; nulenkiau galvą prie alpinistų panteono, prie kitų širdyje slypinčiųjų atminimo ženklų. Nuotaika, klaidžiojant nekropolio t...


2018-aisiais S. Daukantui – 225, A. Mickevičiui – 220   Atsitiktinumai ar dėsningumai Tose pačiose epochose gyvenusių žmonių biografijose visada yra tapatumų, tačiau mažai rasime asmenybių, kaip Simonas Daukantas ir Adomas Mickevičius, kurių biografijos būtų tokios panašios. Abu visą gyvenimą skyrė jaunystėje suformuotai idėjai. Geriausiai tai išsakė Juozapas Ježovskis, vienas Filomatų draugijos steigėjų, Vilniaus tardymo komisijai 1824 m. balandžio 19 d.: „Susipažinome su geriausiais va...


  Huliveris skraidančioje saloje – Naujojoje Laputoje Naujieji laputiečiai pasakė Huliveriui iš tolimo Albiono: karą mes kartais laimim, kad ir didžiuliais nuostoliais, o taikos niekada nelaimime. Taip ir liekame su savo Mokslų akademija, kuri vis nagrinėja dvikojų išmatas, išskirdama daleles, tinkamas dar sykį valgyti. Tai kam mums taika? Kariaujam! Ir žinokit visi: niekada neatiduosim to, ką užkariavom. Tegul gretimoji sala ir visi jos sėbrai sprogsta iš pykčio. – Supratau, – sakė Hul...


1869 m. Levo ir Sofijos Tolstojų šeimoje gimė trečias sūnus (mirė 1945 m.), kuriam buvo duotas tėvo vardas. Būti antruoju Levu Tolstojumi – atsakomybė ir kryžius. Jis tai gerai suprato ir nenorėjo taikstytis: mėgino tapti gydytoju, rašytoju, skulptoriumi, visuomenės veikėju. Tačiau visur ir visi jį sutikdavo tik kaip didžiojo rašytojo sūnų, kaip Liovą mažąjį, juokais vadinamą Tigru Tigrovičiumi. Svajonės neišsiskleisdavo, likimas smarkiai bangavo, meilė tėvui peraugo į neapykantą. Savo sūnui Nik...


Czesławas Jankowskis (1857–1929) – Ašmenoje gimęs, beveik visą gyvenimą Vilniuje gyvenęs lenkų poetas, kritikas, publicistas, istorikas, apie dvidešimties poezijos ir prozos knygų autorius. Tarp jų ir Vilniuje 1923 m. išėjusi dienoraščių knyga „Diena po dienos: Varšuva 1914 – 1915 m. Vilnius“ („Z dnia na dzień: Warszawa 1914 – 1915 Wilno“), kurioje, be kita ko, daug įdomių Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus vaizdų: vokiečių spaudžiamos okupacinės carinės Rusijos valdžios struktūros ir kariu...


1984 m. vasara Pirmą kartą Vilniaus „Žalgirio“ varžovų sirgalius pamačiau 1982 m. rudenį. Tai buvo būrelis latvių su nedidele Rygos „Dauguvos“ vėliava. Kelis kartus paskandavus „Hey, Hey, Daugava!“, kažkas sviedė į juos obuolį, o aršesni jaunikaičiai ėmė smailinti kumščius. Keli, kaip man tada atrodė, senukai išbarė kovai besirengusius mušeikas, išaiškino, kad „latviai yra mūsų broliai“ ir rimtesnis konfliktas neįvyko. Grėsmę pajutę dauguviečiai rungtynes stebėjo santūriai, be hey hey Daugava....


Spalio 18 d. Dalyvauju Tautinio atgimimo istorijos vakare Signatarų namuose. Iš tikro renginys skirtas pagerbti Dalios ir Pauliaus Mataičių Lietuvių folkloro teatrui. Po įžanginio etnomuzikologo Rimanto Astrausko žodžio kalba pats Mataitis; pasakoja apie teatro istorinį kelią, dramatinius jo posūkius. Visa tai buvo parodyta kino juostų ištraukomis. Įspūdžius papildė buvęs etnografinio muziejaus direktorius, muziejininkas Vytautas Stanikūnas. Kelis pagarbos žodžius taria Antanas Tyla ir Romas...