Draugai
Vytautas Landsbergis. Ugnės Žilytės piešinys Pirmoji respublika Ligi 1940-ųjų gyvavo vėl atgimusi ir augo, stiprėjo ūkininkų, lakūnų, krepšininkų Lietuva. Taipgi mokyklų, pieninių, universiteto ir žodyno. Pirmoji Europoje, kuri pasipriešino Hitlerio naciams, – pati teisė, nors nepalaikoma, ruduosius Klaipėdos teroristus. Tik iš rytų jau žiojosi raudonasis fašizmas. Prasidėjusioje karų sumaištyje Lietuva neteko uosto, be...
Iš ciklo „Nukentėjusiųjų apžiūra“ Buvau pakviestas į sutuoktuves, jos vyko garsioje Kauno bažnyčioje, stovėjau toli nuo altoriaus, atokiau nuo svarbiausių įvykių, ir besižvalgydamas pamačiau navos pakraščiu palei sieną bėgančią katę su pele nasruose. Mačiau ją trumpai, netrukus katė įsmuko į prieblandoje neįžiūrimą nišą. Vaizdas buvo toks keistas ir kartu simboliškas, kad net suabejojau – gal tai tik mano vaizduotė. Žiūrėjau į jaunikį ir jaunąją, ku...
9. Pernai, visoje Rytų Europoje žlugus komunizmui, Jugoslavijos paveikslas tapo šiek tiek ryškesnis. Pradingo įvairios, ne tik politinės, bet ir literatūrinio bei filosofinio pobūdžio fantasmagorijos apie visuomenės ir dvasingumo padėtį šioje šalyje. Pagaliau prieš rinkimus susivienijome, tegul pamato, kokia yra realybė. Atėjo laikas nustoti vaidinti produktyvumą marksistų būreliuose ir kai kuriuose nacionalistinėse rašytojų sąjungose, visuomet turinčio...
91-02-07 Vakar ant kairiojo peties į Antakalnio kapines nunešiau Juozą Baltušį. Keistos laidotuvės. Pirmadienį, kai padėjau iškelti jį iš mašinos ir pašarvoti RS klube, pats mačiau, kaip rinkosi pagyvenusios moteriškės iš Vilniaus, Kauno, vis klausinėdamos: kada bus galima lankyti? Vakar – nepasakysi, kad buvo mažai žmonių, bet ir ne per daug. Tarp jų – tokie monstrai, kaip Burokevičius, Jarmalavičius, Ivanovas,...
5. 1945 metais Kongresų aikštėje Liublianoje vėl susirinko laiminga minia. Būtent tuomet Jugoslavija atgimė iš kraujo, kaip mus mokė mokykloje, mus, vėliau atėjusius į šį pasaulį. Jugoslavija buvo komunistinė ir titoistinė. Prasidėjo nemirtingumo amžius. Ne tik mes, užsirišę pionieriškus kaklaraiščius ir suspaudę mažus kumščius, sveikinantys taikų, gražų žmogų balta uniforma, bet ir visi tie, kurie mus mokė: darbininkai ir kareiviai, rašy...
„Ar žinot, kad Alantoj yra jūsų portretas?“ – kadaise pamokon atėjusi paklausė mano studentė. Alanta – jos tėvelių gimtinė, ten atostogaudama užsuko ir į muziejų. Pavaizduoti esam drauge su mano vyru Arūnu Žebriūnu: Kaukaitė su bantukais plaukuos, o Žebriūnas su akiniais. Kas nutapė? Alantiškis dailininkas Mykolas Šeduikis. Kad Žebriūnas su akiniais – nieko stebėtina, jis visuomet su akiniais, o kodėl aš su bantukais? Juk nebe paauglė. Kalbinau ...
2016–2017 m. „Literatūroje ir mene“ buvo skelbti mano „Emigracijos dienoraščiai“, apimantys ankstyvąjį laikotarpį po išvykimo iš Lietuvos (1977–1979). Tada nesitikėjau, kad sulauksiu Lietuvos išsilaisvinimo ir į ją grįšiu. Tačiau 1988 m. prasidėjo lemtingi istoriniai pasikeitimai, baigęsi nepriklausomybės paskelbimu 1990 m. kovo 11-ąją ir jos tarptautiniu įtvirtinimu 1991 m. rugpjūtį. Tuos pasikeitimus stebėjau kai kada i&sca...
Šį Drago Jančaro tekstą turėjome perskaityti tuomet, kai jis buvo parašytas. O tiksliau – kai jis buvo rašomas, tomis įsimintinomis 1991 m. sausio dienomis. Praėjus tiek metų, tekstas ne tik neprarado aktualumo, bet ir subrendo lyg vynas ir dabar stebina išmintimi, įžvalgomis. „Demokratija Slovėnijoje, be jokios abejonės, neveikia taip, kaip turbūt norėtųsi. Parlamentas virsta trivialių ginčų arena, žmonės nepatikliai žiūri naujai valdžiai į akis, visur p...
Nukentėjusiųjų apžiūra Tai buvo niūrūs ekonominės krizės laikai, 2009 ar 2010 metai. Anksti ryte, dar prietemoje, ėjau per kiemą ir staiga tapau keisto įvykio liudytoju: mėsą vežantis automobilis užkabino daugiabučio namo karnizą ir kažkoks mėšlas nuo jo atplyšo. Iš kabinos iššoko aukštas tvirtas vyras su kabliu rankoje. Krūptelėjau, nes buvo daug rimtų priežasčių: aplinkui nė gyvos dvasios, vyras stambus, tamsiais drabužiais, kepurė su snapeli...
Lapkričio pabaigoje vandalų išpuolius patyrė trys su Immanueliu Kantu siejami objektai: kapas, paminklas ir atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno. Jie buvo apipilti dažais. Iniciatyva Karaliaučiaus oro uostą pervadinti I. Kanto vardu sukėlė neįtikėtiną (bet greičiausiai ne netikėtą) pasipiktinimą – I. Kantas vadintas net „rusofobu“. Tai sunkiai paaiškinama, vis dėlto daug pasako apskritai apie atmintį, jos transformavimą, reikšmę, išstūmimą. Beje, ...