Draugai
Pastaruoju metu vis prisimenu vaikystės namą. Prisimenu arba sapnuoju, kartais jis panašus į banginio pimpalą, kartais skęsta kaip laivas, kaip didžiulis vandenyno laineris, o aš kažką turiu išgelbėti. Ar gali taip būti, kad mūsų praeityje kažkas vis dar vyksta ir per sapnus šaukiasi mūsų pagalbos? Kad nėra jokių paralelinių tikrovių, o jeigu yra, tai jos tik pasąmonėje. Joje, savo pasąmonėje, mes gyvename ne tik čia, bet ir dar kažkur, gal net kitoje šalyje ir...
Ugnės Žilytės piešinys Vasario 1 d. Į paskaitą Columbia University atėjo kiek mažiau, bet vis dėlto liko apie 20 studentų. Vasario 2 d. Gana įtempta diena Yale. Laura Koloski-Kister nori studijuoti emigracijos lietuviškąją spaudą – bandau jai padėti. Vasario 3 d. V[asilijus]. R[udičius]. lygina Gorbačiovo epochą su Weimaro respublika. Ką gi, pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą čia atitinka pralaimėtas pasaulinis karas (Šaltasis). Vasario 4 d. Galybė lai&scaro...
Pristatant visą gyvenimą sunkvežimio vairuotoju dirbusio žmogaus prisiminimus pirmas noras – pasiteisinti, sukilninti, pabarstyti frazių apie kultūrinės atminties svarbą, įterpti pavardžių... O ir mano pašnekovas ne ką geresnis: perskaitęs surinktą tekstą, atsargiai paklausė, ar nebūtų galima „tuos žemaitiškus išsireiškimus perversti į aukštaičių“... Vis dėlto šiokio tokio paaiškinimo reikia. Klasikinis atvejis: tik po tėvo mirt...
Ugnės Žilytės piešinys Sausio 1 d. Nec locus ubi Memphis fuit.1 Šie žodžiai čia tinka labiau negu Trojai. Prie kanalų glaudžiasi neišpasakytai biedni felachų namiūkščiai, o šalia jų beprasmiškai stumia laiką šeimos, daugiausia basi purvini vaikai. Trečiasis pasaulis! Egiptietis uždirba vidutiniškai 70 dolerių per mėnesį, ir piramidžių laikais tikriausiai gyveno geriau – bent jau jo būtis turėjo daug daugiau tikslo. „Ki...
Ugnės Žilytės piešinys Apie didžiųjų stoką Didžiausias nuostolis kultūrai, kai prarandama humoro jausmas. Tik pažvelkime į britus: turėjo Sviftą, Dikensą, Kiplingą, visokių apkalbų apie ypatingą saliečių humorą, o dabar nei pasauliui, nei patiems nejuokinga. Visuotinis nesmagumas. O prancūzai? – kada jie begaivins Rablė, Dodė, Anatolį Fransą... Tyčia rašau lietuviškai. Mat ir mes turim bėdų. Nebėra Binkio, Pivošos, Andriušio. Turėjom kai ką ž...
Šventoji, 1971 Vasarojome. Vidurdienį, kai Šventosios paplūdimy pats maudynių įkarštis, mudviem su dukryte Monika reikia grįžti namo. Jai tik penkeri, tebesilaiko vaikiško tvarkaraščio, tad po pietų guls pokaičio. Šiandien be vėjo, buvome įsikūrę netoli vandens, o dabar einame pačiu paplūdimio pakraščiu, taškydamos seklų pakrantės vandenį. Žvilgsnį patraukė trys figūros dešinėj, ta pačia kryptimi besiiriančios pro besikaitinančius ...
Ispanų rašytojas ir scenaristas Juanas Basas knygoje „Traktatas apie pagirias“ suskaičiavo keliasdešimt pagirių rūšių ir porūšių. Ir perspėjo, kad pagiringam nieku gyvu negalima važinėtis amerikietiškais kalneliais arba skristi lėktuvu. 1987 metais nebuvau skaitęs jo knygos (nes dar nebuvo parašyta, todėl skaičiau neseniai dovanų gautą Naująjį Testamentą), o man kaip tik reikėjo nupirkti lėktuvo bilietus į Kaukazo kalnus. Kadangi į eilę turėj...
Ugnės Žilytės piešinys Gruodžio 1 d. Romas ir Adas Katiliai kviečia Josifą į Vilnių; tuo pačiu metu „NYR of Books“ pasiūlė jam važiuoti į Pabaltijį korespondentu! „Это было бы элегантно – поехать в Литву, а не в Россию.“ „Главные катастрофы уже позади: были Рейн, Найман, Сергеев. Остается еще собственный сын.“1 Aš savo ruožtu gavau laišką iš Marko Zingerio – Vilniuje spausdinamas jau netgi mano „Žaidima...
Pokeris. 1989 2019 metų sausį nuo Literatūrmenio viršelio žvilgtelėjo rašytojas Ričardas Gavelis – juodais veidrodiniais akiniais, šviesiu lietpalčiu, stačia apykakle, dešinėj tarp pirštų cigaretė, už tamsių stiklų neįžiūrimos akys skvarbiai spigina man tiesiai į vyzdžius. „Vilniaus pokeriui“ – 30. Nuotraukoje rašytojas toks, kaip anuomet ir kaip visuomet. Toks jis atėjo ir į mūsų namus Vaižganto gatvėj vieną pavakarę prie&scaron...
Liepos 14 d. Algirdo Šociko ir Nikolajaus Koroliovo dvikovai – 70 Dirbdamas Lietuvos ypatingajame archyve per Atlantos olimpines žaidynes, dalijausi kabinetu su dviem garbaus amžiaus vyriškiais, pergyvenusiais karo ir pokario audras, dalyvavusiais ginkluotame pasipriešinime, patyrusiais GULAG’o pragarą. Atrodė keista, kad Vitalijaus Karpačiausko kovos bokso ringe jiems rūpėjo labiau negu Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimas. Stebino ir ...
