Balandžio 27 d. mąstytojui, filosofui Justinui Mikučiui sukaktų 100 metų. Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J. Mikučio suėmimo, tardymo ir nuteisimo aplinkybėms. Nelemti vokiški šoviniai Platelių valsčiaus Grigaičių kaimo pradinės mokyklos vedėją ir mokytoją Justiną Mikutį sovietiniai saugumiečiai suėmė 1945 m. gruodžio 16-ąją. Tardomas j...
Vasario 25 d. Naujienos Nagi, pamaniau, kokių naujų muzikos leidinių mums šįryt pasiūlys švedų kanalas? Pasigėrėtina: be jokių svarstymų, komisijų ar diskusijų per vieną naktį neliko nė vieno rusų autoriaus. Jokio Čaikovskio ar Prokofjevo. Tėvynėje jie dabar beverčiai, o likęs pasaulis ištvers kol kas be jų. Vienas rusų pianistas, nežymiai įsipainiojęs tarp kitų atlikėjų, tiesa, prasprūdo į sąrašą. Juk nesužiūrėsi visų, o dar šitaip laikui spaudžiant. &nbs...
III Kovo 11 d. Sėdžiu prie siauro „Ikea“ stalo ir žvelgiu į oranžinius senamiesčio stogus, kuriuos užstoja liauni medžių kamienai. Nežinau, kokių tai medžių kamienai ir šakos, nes jie dar be lapų, bet, spėju, akacijų, botaninio draugystės ir sielos nemirtingumo simbolio krikščioniškame mene – taip man sufleruoja žodynas. Mūsų naujieji namai yra mūsų pilis. Pilis vadinasi Cerrini ir yra ant Šlosbergo kalno, Austrijoje, pačiame Graco centre. Mus čia...
Esu istorikas mėgėjas. Kai į ką nors imu gilintis, ieškoti ir vartyti dokumentų šūsnis, sekti pėdsakais, tam skiriu visą savo laisvalaikį. Turiu daugiau ar mažiau asmeninių priežasčių ne tik skaityti, bet ir tyrinėti ir galiausiai parašyti, ką sužinojau apie kareivį Paulių Širvį. Kuo neutralesniu žvilgsniu, be okupantų ir išvaduotojų. 1940 m. rudenį Paulius Širvys įstojo į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Karo pradžią mokyklos kursantai sutiko Š...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Du siužetai nelyg dvi sraigės apskritu aplinkkeliu artės vienas prie kito. Pirmas tebus sovietinės Palangos raudonplytis vasaros tarpmiestinių pasikalbėjimų punktas per gatvę nuo naktinio baro „Birutė“, kur mes, trumpam sugrįžę vietiniai ir amžinai įstrigę čiabuviai, ateidavom kabinti Maskvos ir Leningrado laibakojų. Jos nuobodžiaudamos stovėdavo eilėje prie telefonų automatų stiklinėse būdelėse, gniauždamos prakaituotam delniuke sauj...
Sausio 23 d. Einaudi Tyla auga, slegia, skverbiasi, naikina, žudo. Sutarėm patyliukais įsijungti kažką tokio, o jei rimčiau – bet ką. Pakliuvo Ludovico Einaudi „Baltoji šventykla“. Kiek klausėmės, kiek leidom pro ausis, bet savo dozę pasiėmėm it narkotiką. Užplūdo harmoninga pilnatvė. Atsivėrė rojaus platybės. Sielos susišaukė su kosmosu. Gana, truputį paklausėm, atsigavom, tylos įžadą sulaužėm, bet tyliai ir nežymiai. Trumpas žmogiškas paklydimas. Vėl p...
Vienas iš svarbiausių paslaugų teikimo ar kitų įstaigų akcentų – iškaba (reklama). Parduotuvė, kirpykla, kavinė... Technologijų laikais telieka išsitraukti išmanųjį telefoną, įvesti norimą vietą žemėlapyje ir... Prieš 30 metų ir sovietmečiu tokios galimybės nebuvo. Metams bėgant senos iškabos nyksta, nuimamos. Vilniuje jų liko nedaug. Vilnius visada išsiskyrė stilizuotomis iškabomis, o XIX a. antroje pusėje daugelyj...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Kažkada (visos geriausios redaktorės taiso į „kadaise“) Palangos Meilės alėjoj turėjau meilužę. Atmindavau chromuotu šveicarišku kaip laikrodis dviračiu iš vakaro, palikdavau jį nesurakintą laiptinėje, o trečiame aukšte manęs, vis dar paraščių žmogaus, jau laukdavo uoslę dirginanti vakarienė su vynu, po kurios iškart eidavom mylėtis. Ryte užgriūdavo dušas, tada senieji...
Lapkričio 1–2 d. Aš priėjau taip arti, kad net nakties tamsoje matau, koks jis apšiuręs, kaip nuo betoninių pinučių tvoros, tikriausiai pastatytos sovietmečiu, lupasi purvinai balti dažai. Mūsų čia gal dvidešimt, stovinčių už tos tvoros, po vienišu gatvės žibintu. Stoviniuojame, vaikštome, kalbamės, tyliai laukiame prie savo automobilių, norime išgirsti bent žodį, bent ženklą iš mūsų brangiųjų ir artimųjų, laikomų šiame bjauriam...
Sausio 9 d. Baltarusija Nėra patenkintų sveikatos apsaugos sistema – kasdien keiksnojam ir mes, ir teisėtai pasipiktinę pacientai, ir bejėgiai administratoriai, negalėdami nei prisitaikyti prie jos patys, nei sklandžiai pritaikyti ją savo darbui. Noras dirbti pagal pašaukimą niekur neprapuolė, o kliuvinių daugėja. Konkursas studijuoti mediciną nemažėja. Jokios logikos nematau, bet faktai tokie. Sistema griozdiška, neveikianti ir žalinga. Kas tik bando keisti, subjauroja d...