Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Ana Achmatova kartą yra pastebėjusi, kad nevalia tikėti dialogais memuaruose. Vos tik atmintis įjungia šnekamosios pavarą – nušvinta saldi melo čiuožykla. Nesunku prisiminti, kuo žmogus buvo apsirengęs, kokios veislės šunimi dangstėsi nuo tikrovės, o štai ką bylojo ainiams – tik vėjas tau pasakys. Bet išimčių esama – kai kurios memuaruose ištartos frazės virsta sparnuotomis, keli...
Snigti ima dar iš vakaro, tankiai, be spalvų, ir paskutinės minutės poreikiai grimzta melancholiškoje, kokia būna tik sekmadienio vakarą, vienspalvių snaigių ir spalvingų automobilių pūgoje. Atsikėlus 4 valandą ryto, šaligatviai ilsėsis po storu sniego sluoksniu, o lagaminą tempsiu Gedimino prospekto viduriu ir jei sutiksiu praeivių, jie bus pasirinkę tokį patį maršrutą. Jei prisiverti atsikelti anksti, gauni mielą dovaną, tikrą vizualią brangenybę intravertui –...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Sutiktas kino ir teatro žvaigždes (tėvynės skliauto čia neturiu omeny) galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vienai – Vladimirui Vysockiui – po „Hamleto“ Maskvos Tagankos teatre esu net padovanojęs riebią Vilniaus verbą, kurią vazoje ant palangės jo virtuvėje, Mažojoje gruzinų gatvėje, galima išvysti kai kuriuose dokumentiniuose filmuose. Išsaugojo, neišmetė. Kontaktinis asmuo,...
Jurgis norėjo būti kaip visi. Bet jis negalėjo būti kaip visi. Net jei visi Jurgiai būtų panorėję tapti kaip visi, net milijonai Jurgių, susivieniję šiame pasauly dirbtiniuose miestuose, nebūtų įstengę to pasiekti. Tad kam pastangos? Iš čia ateidavo giluminis liūdesys. Jurgis jį savyje triuškino žaisdamas, neva labai linksma. Antai jis troško turėti Dievą, juo tikėti, žaisdavo net popiežių ir šventąjį sužadėtinį, kuris tartum vedęs; bet negalėjo...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Visada manydavau, kad klausimai, į kuriuos nėra staigių ir vienareikšmiškų atsakymų, trumpam sustabdo patį žmogaus, daikto, netgi geografinio darinio egzistavimo laiką. Kol ieškai, ką atsakyti į paradoksinį klausimą, esi gyvas, dar žaidime, dar neišspirtas iš vaisingų santykių ir perspektyvų tinklo. Lygiai taip pat gelbstisi ir klausėjas. Tuo galėjau įsitikinti vieną gražią dieną Londone, kai mano &scaro...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Apsigyvenęs nepažįstamoje vietoje, netrukus apeinu savo būsimąjį kvartalą – gal teks kada grįžti autopilotu, gal užsisvajojusią galvą kojos neš į priešingą pusę. Štai Venecijoje iš aikštės, kurioje glaudžiausi, į miesto kūną (žemėlapyje slibino apžiotas kyšulys) vedė net penki maršrutai – tik į trečią dieną supratau, kad pėdindamas į San Marco visada pasirenku ilgiausią. Paprast...
Drįstu manyti, kad daug išsilavinusių ar išprususių, apsiskaičiusių žmonių žino, kas buvo – ir yra – Teodoras Narbutas, net jeigu nestudijavo, nelaikė rankose jo monumentalaus veikalo „Lietuvių tautos istorija“, apie jį bent girdėjo. Taigi galiu pradžiuginti: šis itin reikšmingas Lietuvos istorijos, literatūros, knygų leidybos paminklas – 9 tomų veikalas, lenkų kalba išleistas Vilniuje, Antano Marcinovskio spaustuvėje prieš...
Rašytoją, kurio 200-osios gimimo metinės bus minimos gruodžio 20 d., aš, dar vaikas, atradau pats, tiksliau – jo kapą Girkalnio kapinėse. Vaikštinėdamas po kapines už 10 metrų nuo senelių amžinojo poilsio vietos pastebėjau tvorele aptvertą išskirtinę eilę aukštų metalinių kryžių su užrašais FROMAI. Šalia jų, toje pačioje eilėje, stovėjo įprastos formos cementinis kryžius su metaline plokštele, ant kurios buvo užrašyta: &bd...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Pasaulinę „Otelo“ premjerą laistėme restoranėlyje „Al Colombo“ Carlo Goldoni’o teatro kaimynystėje. Vilniaus premjeros nelaikėme pasauline, nes namai retam vienkiemio fermeriui atstoja pasaulį – tradiciškai gera ten, kur mūsų nėra. Tą vėlų naktin grimztantį vakarą Venecijoje buvo, oi, kaip gera: ir tostai, ir dainos, ir vikrių kelnerių straksėjimas, ir netgi niūriojo mūsų genijaus atitirpimas i&s...
Iš ciklo „Atgal į mokyklą“ Iki Kalėdų likus savaitei mokiniai nebenori mokytis, dirbti per pamokas. Zyzia, kad pažiūrėtume kokį nors filmą. – Gerai, – sakau. – Šiandien pažiūrėsime filmą apie vaikus. Vaikai džiaugiasi, bet po pirmų dešimties minučių Haroldas jau kelia ranką: – Mokytojau, o čia visą laiką bus taip liūdna? Giedrės Beinoriūtės filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ nėra linksmas. Jame filmuojami įvairaus amžiaus...