Draugai
1949 Iš darželio mane dažniausiai parveda Polė. Ji pabus su manim, kol grįš iš darbo arba Mamytė, arba ponia Aniceta. Polė nei suaugus, nei mergaitė. Ji man kaip draugė. Jai šešiolika, mokosi Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje. Ponia Aniceta sako, kad Polė pamestinukė. Savo Mamytės ji neprisimena, Mamytė palikusi ją mažą prie kūdikių namų durų. Vaikų namuose Polė pamėgo užeiti pas ponią Anicetą į medicinos kabinetą, tai dabar ir į namus dažnai ateina. Ji vilki gražia mokykline u...
Atsikeliu anksti. Apsidžiaugiu laisvu dušu koridoriaus gale, tyliai apsirengiu ir dar tyliau užveriu šešiaviečio kambario duris. Dviaukštėse lovose miega vaikai ir jų tėvai, visi nuvargę po vakarykščio vakaro, po naktinio karo su uodais, po užplūdusių vaikystės prisiminimų. Niekada nemaniau, kad išvyka su vaiko klasės draugais ir jų tėvais į kažkur Rytų Vokietijos miškuose esančią stovyklavietę prie Lenkijos sienos gali tiek daug duoti. Ten nėra ypatingų gamtos ar architektūros paminklų, negi...
Kelionė į Škotiją šių metų gegužę priminė 2016-ųjų kelionę su istoriku Valentinu Brandišausku po Baltarusijos Polesę. Ten skaudėjo akis nuo pelkėtų lygumų, čia – nuo kalnų. Žinoma, viskas priklauso nuo metų laiko, nes kai žydi viržiai, kalnai tampa violetiniai. O kokia Škotija be lietaus ir rūko? Gegužės viduryje pakrapnojo tik dvi dienas, o likusias dešimt buvo giedra ir šilta. „Jūs nematysite Škotijos“, – ne kartą kartojo mūsų gidės. Trys gidės: Milda – lygumų ir gamtos, Dalia – didži...
Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą Pasiutėlis Varveklis Pankai nebuvo vien tik tie, kurie, „norėdami išsiskirti iš pilkosios masės, darė iš savęs karikatūras“, kaip rašė kažkuris to meto dienraštis. Buvo tarp jų asmenybių, kurias pagrįstai galima vadinti legendomis. Tikriausiai ne vienas Lietuvos gyventojas girdėjo apie Varveklį.Daug kas teigė matęs, kaip Kalnų parke būrys vaikėzų kirpo Varveklį. Ne vienas „turėjo pažįstamų milicijoje“ ir tvirtino, kad atvesdintas į skyrių...
Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą Baltai pavydėdamas sugebėjusiai deramai įsiamžinti Lietuvos hipių kartai, pagalvojau, kad ne mažiau įdomi ir spalvinga mūsų – dabartinių penkiasdešimtmečių – karta, verta dėmesio jau vien dėl to, kad mokyta gyventi „brandžiame socializme“ į savarankišką gyvenimą žengė visiškai kitokioje santvarkoje. Jeigu gėlių vaikai ir jų amžininkai turi savo herojus, simbolius – tai vėlesnių metų jaunimas lieka tarsi nepastebėtas, o Sąjūdžio išvakarės d...
Žoulienė iš Kretingos 1954 Ją vadinom tik Žouliene. Vardu – niekuomet. Buvo aukšta, galingai sudėta, smarki. Papos vyresnė sesuo.Papa turėjo bent šešias seseris Monstvilaites. Dažniausiai minėjo jau mirusią Ievą Bučmienę, Plungės bažnyčios skalbėją, „pročka“ vadinamą.„Ėiveelė... Bučmieneelė...“ – kone švelniu balsu ištardavo. Gal ji buvo kokia rami, meili ir mažutė. O gal svarbi dievotam Papai, nes turėjo sūnų Antaną, studijavusį teologiją Vokietijoje, teisę ir žurnalistiką Romoje, vėliau at...
Mūsų daug M. K. Čiurlionio draugija labai didelė, be galo skaitlinga.O vis dėlto tarpais mažėjanti.Ji mat yra paslapties ir stebuklo draugija. Ją domina prasmės ir reikšmės. Ne kiekvieną domina, deja.Visur, kiekviename daikte arba reiškinyje, glūdi abu: paslaptis ir stebuklas. Kai kurie sako: dvasia.Tu gali būti nuskriaustas prigimties ar kokių aplinkybių ir nepatirti paslapties, neišvysti ir neišgirsti stebuklo.Tačiau ir nesi pasmerktas amžiams; tu gali priartėti prie M. K. Čiurlionio ir jo p...
Jau tolima gili žiema užpustytam vienkiemy, kur į sodą išsikasti iš po sniego sušalusių obuolių vis ateidavo stirnos... Mamai per 90, jai – juostinė pūslelinė. Skausmai kartais sunkiai ištveriami. Gydytojui telefonu priverkiu ausis. Patarimai, receptai, vaistai. Labai pamažu šviesėja. Mano atostogos vis tęsiamos, bet vieną dieną būtinai prisireikia į Vilnių. Susitariam: ryte išvažiuoju, kitos dienos vakarą grįžtu, su mama pabus moteris iš kaimo. Prasitariu savo lituanistei. Ji tuoj pat duoda m...
Tautodailininkės Elenos Adomaitienės darbus pirmą kartą pamačiau 2002 m., rengdama knygą apie Papilės kraštą. Ji – papilėniškė, iš Vervedžių kaimo, tačiau jau seniai su šeima gyvena Akmenėje. Taigi lėkėme tuomet su Libertu Klimka į Akmenę, nes knietėjo pamatyti staiga išgarsėjusios dailininkės darbus. Kieme stovėjo jos sūnaus Stanislovo, tapytojo ir skulptoriaus, rankomis sulipdyta originali raudonų plytų pilaitė, išdidžiai vadinta Elenos Adomaitienės darbų galerija. Per du aukštus iškabinta api...
Knyga kaip deficitas „Vagos“ direktorius Jonas Čekys 1961 m. buvo įsitikinęs, kad knygų stoka atsirado, nes žmonės pradėjo daugiau skaityti: „Mes jau nesistebime, jei išleidus knygą 15 ar 25 tūkstančių egzempliorių tiražu, po poros savaičių jos negalime gauti knygynuose. Žiūrime kaip į savaime suprantamą reiškinį. Mes žinome, kad tarybinės santvarkos sąlygomis tai yra normalus reiškinys.“1 Toks „normalus reiškinys“ tęsėsi ištisą trisdešimtmetį. Kultinės anų laikų jaunimo knygos, J. Salingerio...