Atmintis

Žebriūno portretas (1973) Arūnas Žebriūnas susiruošė pas dailininką Augustiną Savicką pozuoti portretui. Surežisavo savo personažą taip: juodos kelnės, juodi batai, juodas golfas, juoda beretė, akiniai juodais rėmais, rankoje – vyšnios spalvos pypkė. Sako: „Bus lengva Savickui. Lai nutapo beretę, akinius, barzdą ir pypkę – tai ir būsiu aš.“ Sugrįžo ne kažin kiek trukęs, gal po kokių poros ar trejeto valandų, Savicko dovanotu peizažu nešinas: „Va, dovaną gavau.“ Matau: Arūnas kiek sutrikęs, b...


Alkoholio vartojimo kultūrai Lietuvoje pasiekus neregėtas aukštumas, iš viešųjų diskusijų lauko beveik išnyko kvailoki pasiteisinimai, esą daug geriame vien dėl to, kad taip darė mūsų tėvai ir seneliai, „nugirdyti sovietų“. Paralelę su anais laikais reikėtų brėžti kitoje vietoje – dabartinėje antialkoholinėje kampanijoje, kuri labiau primena ne drakonišką 1985–1989 m. prohibiciją, o liberalesnes 1957–1959 m. ir 1972–1974 m. akcijas. Prisiminę anuomečius stikliukų ir taurių kilnojimo ypatumu...


1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Bizauskas ir Pranas Dovydaitis – sušaudyti, kalėjime mirė kunigas Vladas Mironas, tremtyje – Donatas Malinauskas. Po ilgų lagerių ir tremties metų į Lietuvą grįžę Petras Klimas ir Aleksandras Stulginskis buvo pasmerkti gyventi skurde, atskirti nuo pasitraukusių į Vakarus artimųjų, iki mirties persekiojami saugumo agentų. Į Sibirą ištremti P. Dovydaičio, D. Malinausko, A. Stulginskio šeimų nariai.   „Nesant tolesnio pervežimo gal...


Jonas Basanavičius mūsų sąmonėje turi tvirtą poziciją. Jis vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės šauklių ir veikėjų, gydytojas ir mokslininkas. Pet­ras Uola, ir mąstyti kitaip, regis, net nepadoru. Tačiau ir žmogus. 2009 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštį ir laiškus „Mano tėvynė – prie jo širdies“, kuriuos iš vokiečių kalbos vertė ir parengė Brno universiteto profesoriu s Vaidas Šeferis. Pakartotinai išleista J. ...


Perbrauktas kryžmai Patyręs archyvistas, ieškodamas apie žmogų informacijos, nespausdina duomenų bazėje visos pavardės, kadangi žino: pavardė, kurią kažkas kadaise rašė rusiškai, o vėliau perrašė lietuviškai, neretai išsikraipo, ilgosios balsės pavirsta trumposiomis, trumposios ‒ ilgosiomis, raidė „ė“ pavirsta raide „e“, „a“ susipainioja su „o“ ir t. t. Ieškodamas kadaise kalinto žmogaus pavarde Drunis ir suprasdamas, kad uolus duomenų bazių pildytojas ją galėjo įrašyti su ilgąja „y“, pykštelėj...


1946–1947 Augu pas senelius Plungėje. Senelį vadinu Papa – taip senelė jį vadina – Žemaitijoje šitaip įprasta. O senelė man – Mama, nes taip ją vadina senelis; Mama yra antroji Papos žmona. Ji, Marijona Žutautaitė, Jono Kontauto našlė, ištekėjo už Papos – Juozo Monstvilo prieš aštuonerius metus. Tikroji mano senelė, Barbora Mineikaitė-Monstvilienė, mirė seniai, kai mano Mamytei tebuvo penkiolika. Dabar Mamytė mokosi Vilniuj, o Tėtės niekas nemini. Kur Tėtė – nesiteirauju ir dar negreit pas...


Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   Ditirambai Laurynui Gucevičiui Sekdamas Žemaitės, Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos pėdomis, į valdžios pateptųjų ložę įžengė ir architektas Laurynas Gucevičius. Tai nutiko 1948-ųjų pabaigoje, kai iškilmingai paminėta jo mirties 150 metų sukaktis. Tuo metu, kai iš Vilniaus buvo tremiami paskutiniai lenkų tautybės asmenys, nacionalizmas žengė koja kojon su socializmu, tad tautinė architekto kilmė valdžiai atrodė net svarbesnė už socia...


Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   Vilniui dėl skulptūrų ir paminklų nuo seno nesiseka. Tarpukariu taip ir nepastatyto A. Mickevičiaus paminklo istorija virto ištisa epopėja, jai dabar stengiasi nenusileisti vis statomas ir niekaip nepastatomas Lukiškių aikštės skulptūrinis akcentas. Nepastatytų skulptūrų buvo ir 1944–1990 m., tada jų galima priskaičiuoti gerą dešimtį. Tuščias ratas Didžiajame kieme Per VU jubiliejų 1979-aisiais turėjo pasipuošti ir Didysis kiemas, ta...


Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   Žemaitės geografija Vilniuje Poeto Adomo Mickevičiaus atminimas Vilniuje tarpukariu įamžintas net 5-iomis memorialinėmis lentelėmis ant pastatų, kuriuose jis gyveno1. Tiek, o gal net daugiau lentelių būtų galima kabinti ir ant namų, kuriuose apsistodavo rašytoja Žemaitė. Kaip ir Petras Cvirka, ji Vilniuje buvo tik kampininkė, nors čia gyveno daug ilgiau nei tarybinės lietuvių literatūros kolosas. 1905–1910 m. trumpam atvykdavusi į ...


Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“   Legendinė studija: vienintelė, todėl pirmoji Lietuvos muzikantams ilgainiui turbūt pabodo važinėti Rygon arba laukti garso įrašinėtojų desanto iš Mask­vos, tad nuspręsta steigti vietinę įrašų studiją. 1958 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje ėmė veikti Rygos plokštelių fabriko „Līgo“ padalinys – Vilniaus plokštelių studija. Žinoma, šią įstaigą sunku vadinti studija. Ketverius metus ji glaudėsi Lietuvos valstybinio radijo pastate Konarskio gatvė...


Draugai