Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Piterio poetas Aleksandras Kušneris, piktų liežuvių pramintas Skušneriu*, viename eilėraštyje aprašinėja daiktų išsidėstymą stalo plokštumoje. Ne, tai ne Giorgio de Chirico perspektyva, bet vis dėlto: lūždami saulės spinduliai paverčia stiklą melsvu ledu, kažkieno (žmonos? mamos? paties poeto?) ranka pastumia vazelę su tulpėmis ir aguonomis trupučiuką kairiau, taurę su vynu kiek tol...
Spalio 18 d. Nuo rugpjūčio nesu parašiusi eilėraščio. Tiesiog negaliu. Yra poetų, kurie į visus šiuos įvykius atsiliepia rašydami eilėraščius, tučtuojau. Ir aš suprantu, kaip tai svarbu: tinkamas žodis gali numalšinti skausmą, suteikti jėgų, gali išsakyti kitų jaučiamą pyktį ar neviltį. Net tu, dažniausiai rašantis prozą, parašai porą eilėraščių, supranti, kad tų žodžių reikia. O man tai, kas vyksta, atrodo nei&scaron...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Su bene žaviausia lenkų poete Marzanna K., kurią velionis Vytautas Kernagis vadindavo Mažena, vieną priešpandeminį vidudienį sėdėjome mūsų numylėtoje Varšuvos cukrainėje „A. Blikle“. Šalia įsitaisė dinozaurų porelė. Seniui negrabiai pasigręžus, su trenksmu nubildėjo jo sunki lazda, o į pagalbą atitrepsėjęs kelneriukas ją pakėlė tik iš antro karto. Tokios scenos paprastai man įvaro neišgrėbiamą liūdes...
Šiemet laikinajai sostinei atiteko Europos kultūros sostinės titulas. Įvykiui ruoštasi 5-erius metus. Kaunas turi naują idėją – nori keisti savo gyvenimą per naują mitą tapdamas šiuolaikine sostine, kurioje gyvena laimingi žmonės, vieta, kurioje kuriama. Idėja ambicinga. Spausdinamos ištraukos iš Žaliakalnio gyventojų istorijų ir liudijimų nuo tarpukario iki pokario netiesiogiai kalba apie šiandienį Kauną ir jo idėjas. Liudijimai surinkti per poka...
Mielas Jonai, siunčiu, kaip buvai prašęs, nespausdintus paskutinius keturis preliudus. Kaip jau minėjau, vienas iš jų, rodos, praėjo šių metų „Poezijos Pavasaryj“, bet man, neturint čia telefono, nebūnant Vilniuj, sergant ir gulinėjant ligoninėse, taip ir liko nežinoma, kuris. Būk geras, iškvosk. Abejoju, ar Tau pavyks ką nors iš tų preliudų išspausdinti tokiam konservatyviam „Lit. menyj“. Jeigu nepraeitų šie, o aplamai b...
Spalio 20 d. Garai Klausia, kiek dėvėti medicininę kaukę. Sakau, porą metų – kol paruduos. Jos tvirtos, atsparios, o ir plauti nereikia. Gana paplakti į bato aulą. Chirurginės kaukės atsikratau vos tik užsiuvu pjūvį, čia pat, operacinėje. Ji absoliučiai švari, bet ką tik filtravo žmogaus garus. Nebenoriu dėvėti nė minutės ilgiau. Lapkričio 7 d. Išklotinė Pamėgtas muzikos kanalas dieną naktį mane seka, vertina ir giria skonį. Reklamos triukas, aišku kaip dieną. K...
Spalio 6 d. Šiandien esame pakviesti į atvirą baltarusių literatūros klasiko Jankos Kupalos pjesės „Tuteišyja“ („Vietiniai“) repeticiją. Buvusieji Jankos Kupalos teatro aktoriai ir teatro vadovas („Kupalaucy“ – kaip jie patys ėmė save vadinti) pastatė šią pjesę slaptoje, pogrindinėje Minsko erdvėje. Viskas laikoma paslaptyje, apie šį kvietimą negalime prasitarti niekam, nes bijomasi, kad gali įsiveržti specialiosios pajėgos....
Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ dirbau nuo 1978 iki 1983 m. – Grožinės literatūros skyriaus vedėju. Pakeičiau Joną Strielkūną, kuriam pabodo redakcinis darbas („Noriu rašyti, o ne redaguoti.“). Linksmos pareigos! Nė viename leidinyje tiek nesu užsibuvęs. Skyriuje dar dirbo puiki redaktorė, nuostabi stilistė Skirmantė Ramanauskaitė, kuri patirtimi toli lenkė mane. Beje, tai ji atrado humoristą Jurgį Gimberį. Štai to meto „Litmenio&ldquo...
Spalio 4 d. Vėl sekmadienis. Kol tu ruoši pusryčius, stebiu vyriausybės Minsko gatvėse surengtą kasdienį rytinį kariuomenės „paradą“. Transportas rieda iš vieno vaizdo įrašo į kitą, jis nufilmuotas įvairiais kampais, skirtingose miesto vietose, jį lydi emocingi išmaniųjų telefonų operatorių komentarai: „Žiūrėk, štai tos vandens patrankos ir kilnojamos sienos...“ Mes jau sužinojome jų pavadinimus ir jų paskirtį, mums teko su jomis susidu...
Liepos 23 d. Anketa Trečią sykį lyg pasityčioti numestų popierių nebepildėm, išmetėm, ir niekas jų nepasigedo. Vėl tos pačios anoniminės anketos. Vėl apie patyčias darbe, nes nusižudė dar vienas gydytojas. Prieš kelis mėnesius pirmąją anketą pildžiau sąžiningai. Pirmieji klausimai – amžius ir specialybė. Tokių Lietuvoje belikom dviese. Labai jau anoniminė anketa. Todėl į klausimus atsakiau kaip įmanoma pamalonindamas viršininkus. Paskui kelias dienas ištemp...