Iki rugsėjo 6 d. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje veikia grupinė paroda „Superklijai, arba sukurti draugą“

 

Galvojant apie Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodą „Superklijai, arba sukurti draugą“ mintyse nuolat šmėžuoja Venecijos bienalė. Ne, ne šių metų (jos dar neaplankiau), o gerokai ankstesnė, vykusi 2013 m., nors centro direktoriaus Valentino Klimašausko kuruota paroda Vilniuje visiškai galėtų būti vėlesnių Venecijos bienalių dalimi. Ar tai pagyrimas? Iš dalies taip, tačiau ši paroda galėtų tapti ir buvusių bienalių, net šių metų Whitney bienalės fragmentu ar kokios Europos šalies pagrindinės šiuolaikinio meno institucijos ekspozicija. Pernai pavasarį teko lankytis Belgijoje, kur vyko tarptautinis Andeno keramikos meno festivalis „Perspectives Andenne“ su daugybe įvairių kuratorių paruoštų ekspozicijų ir didžiule konkursine dalimi. Žurnalo „Ceramics Now“ vyriausiasis redaktorius Vasi Hirdo  pristatė parodą „Alive & Unfolding“ Namiūro mieste, kuri buvo suformuota itin panašiai į mūsų „Superklijus, arba sukurti draugą“. Tiesa, yra ir skirtumų. Turbūt jų labiausiai norisi, nes ir taip aišku, kad mūsų šalies meno laukas puikiai jaučia bei atspindi šiuolaikinio meno tendencijas, sroves ar madas.

 

Ekspozicijos fragmentas. Andrejaus Vasilenko nuotr.

 

V. Hirdo parodoje mane tiesiog pribloškė art naïve interpretacijų gausa, tokie kūriniai priminė 2013 m. Venecijos bienalėje eksponuotus nuostabius dygliuotus nekalbančio autisto Shinichi Sawados fantastinius gyvūnus. Tada kuratoriaus Massimiliano Gioni sukurti Enciklopedisto rūmai atvėrė vartus į naują meno parodos konstravimo būdą. Tiesa, dėl žodžio „naujas“ galima dvejoti, nes tokio pobūdžio kūriniai parodose rodyti ir anksčiau, tačiau šio kuratoriaus surinkta Venecijos bienalės pagrindinė ekspozicija sistemingumu bei gausa atvėrė naują vizualinės kultūros klodą, trynė ribas tarp vizionierių, keistuolių kūrinių, okultinių sektų narių regėjimų ar piešimo praktikų ir meno. Joje buvo eksponuojama net garsioji Carlo Gustavo Jungo „Raudonoji knyga“ su neįtikėtino grožio iliustracijomis. Toji bienalė pristatė kitų, kitokių kūrybą, kėlė klausimus, kur yra meno ribos. Vėlesnėse Venecijos bienalėse kuratoriai nemažai dirbo būtent šia kryptimi, buvo rodomi bendruomenių kūrybinių praktikų pavyzdžiai, iš rankdarbių į kūrinio kategoriją iškelti įvairūs moterų darbai ar tradiciniai amatai, taip pamažu įsileidžiant įvairius svetimus, kitus į elitinio meno lauką. Kito problematika tapo net įkyriu trendu, nuolat eksploatuojamu įvairiais šiuolaikinio meno kūrimo būdais.

ŠMC paroda „Superklijai, arba sukurti draugą“ nuo pat pavadinimo siūlo priimti į draugus kitoniškas būtybes, tad nieko negaliu padaryti – tiek kartų minimos filosofės Donnos Haraway kompanionų sąvoka čia neišvengiama. Jos kvietimas kurti tinklus ŠMC parodoje pažymėtas mažyte širdele – vieninteliu grafiniu dizaino elementu, neskaitant šriftų. Susirask sau artimą ir mylėk jį kaip patį save. O rinktis yra iš ko. Ekspozicija paremta beveik vien figūratyvu. Viena už kitą keistesnės būtybės galėtų paįvairinti daugumos iš mūsų kasdienybę. Tiesa, visos jos yra profesionalaus meno ar kino kūriniai, tai – vienas iš pagrindinių skirtumų, jei lyginsime su 2013 m. Venecijos bienale. ŠMC vis dar išlaiko savo ilgus metus puoselėtą elitiškumą, kai buvimas šios institucijos parodoje pakylėja autoriaus CV ant gerokai aukštesnio laiptelio. Nors kuratorius ir centro direktorius parodą pristato kaip didžiulį žingsnį draugiškumo ir atvirumo link, tačiau tai tik vienas žingsnis. Elitiškumo nuostata buvo pritaikyta palaikyti aukštus institucijos nustatytus meno standartus, tačiau ji sukūrė ryškią uždarumo problemą. ŠMC tai reflektuoja ir bando spręsti.

Būtų smagu draugus susirasti iš autsaiderių, keistuolių ar tų, vis dar pravardžiuojamų „taikomojo meno“ atstovais, kūrinių. Tarkim, čia puikiai derėtų Agnės Šemberaitės nariuotakojai, truputį nemalonūs, kartais įkūnijantys greta mūsų vykstantį karą, bet tai – keramika, vis liekanti už dėmesio lauko ribų. Taip pat, man rodos, tiktų savamokslio menininko Vlado Juodagalvio personažai. Parašiusį šį tekstą ir palikusi rytui tik taisymus, sapnavau įkyrų balsą, liepiantį parašyti, kad parodoje nėra atstovaujami ateiviai: NSO, žalieji žmogeliukai, baisus grobuonis Svetimas, tačiau puikiai suprantu, kad kalbėti apie tai, kas parodoje galėjo atsirasti, yra neprasminga. Džiugu, kad joje dalyvauja Jurga Šarapova; su šios menininkės dygsniuotomis būtybėmis mielai draugaučiau, netgi prisikviesčiau didesnį jų būrį. 

Draugystės vertų kūrinių išties daug. Visa mažoji salė užpildyta Katerynos Lysovenko rausvos tapybos ant sienų „Senoji nuo oro priklausoma svajonė“. Šias būtybes persišviečiančiomis kraujagyslėmis kažkodėl norisi apkabinti, paguosti ir vestis kartu. „Menininkė pabrėžia, kad imperijos slepia žmonių, gyvūnų ir gamtos trapumą“, – teigiama parodos knygelėje su kūrinių aprašymais, tačiau ši tapyba neslepia karo keliamo skausmo. Pažeidžiamumo persmelktos ir Tomášo Roubalo figūros, giminingos Alberto Giacometti skulptūroms, tik sukurtos iš poliruoto plieno vielų struktūrų, simbolizuojančių interneto tinklą. Žmogaus kūno ir technologijų santykis poskaitmeninėje eroje taip pat rūpi Indriķiui Ģelziui, jo begalvės figūros yra ne tiek anatominė visuma, kiek informacijos judėjimo sistema. Begalvės būtybės be tapatybės taip pat tikisi tapti kieno nors draugais. 

Priešingybė – gamtiškosios formos, šios srities būtybėms atstovauja turbūt pirmą kartą ŠMC rodoma menininkė Jūratė Kazakevičiūtė. Jos „Magnolija / užsiskleidusi“, „Augalas / palaužtas“, „Trauklapis ir Kuokelis“, kaip ir J. Šarapovos darbai, yra iš tekstilės genties. Parodos knygelė apie šią autorę rašo, kad ji (taip pat) siūlo apmąstyti gyvybės trapumą.

Kūrinys, pakabintas centre ir tapęs vienu pagrindinių parodos akcentų, – Vidos Gruzdaitės 1967 m. gobelenas „Susitikimas“, taip į parodos naratyvą įtraukiant sovietmetį. Gobeleną galima pastebėti Algirdo Aramino 1968 m. filme „Kai aš mažas buvau“, kuriame V. Gruzdaitės kūrinys nufilmuotas tame pačiame ŠMC (sovietmečiu – Dailės parodų rūmuose), jis kabėjo 1968 m. Respublikinėje taikomosios dekoratyvinės dailės parodoje. Išties vykusi mintis filmo ištrauką ir gobeleną rodyti greta. Nespalvotuose kadruose matome gidę, pasakojančią apie parodą, ir užsimezgančią jaunų žmonių meilės istoriją. Filmas įtvirtina parodos grafinio dizaino emblemą – širdutės ženkliuką, kuris ant parodos knygelės yra toks mažutis. Taigi, kuratorius pristatė pokolonijinę perspektyvą, žmogaus poskatmeninėje eroje diskursą, sovietmetį, LGBTQIA+ bendruomenės narių portretus. Čia yra net „Nike Free Run“, žmogaus ir augalo santykiai ar žmogaus-augalas bei Eglės Rakauskaitės „Veidai“, filmuoti 1998–1999 m. Keista matyti savo pažįstamus, kolegas tokius neįtikėtinai jaunus. Kas galėjo pagalvoti – pasirodo, mes ir mūsų draugai senstame! Nežinau, ar šiuo atveju verta ieškoti superklijų, – kai kurios nuo to laiko tįstančios draugystės tiesiog yra (prašyčiau dizainerio čia įdėti tą širdutės ženkliuką). Ką dar norėčiau išskirti? Ne, visai ne Antaną Sutkų. Iš tiesų neįmanoma apeiti „Pakui Hardware“ dviejų kinetinių skulptūrų „Limina“. Tiesa, šis kūrinys prašosi eksponuojamas su didesne atida, didžiulė ŠMC salė jį kažkaip sumenkina ir pablukina magiją.

Nuo „Pakui Hardware“ galima pradėti kalbą apie parodos architektūrą ar eksponavimo idėją, pažvelgti, kaip tvarkomasi su dideliu eksponatų kiekiu ir slegiančia milžiniškos erdvės mase. Architektūra koreliuoja su parodos grafinio dizaino koncepcija – jokių papildomų pertvarų, fonų, spalvų, kitų vizualinių elementų, tik tuščia didžiosios salės erdvė, pripildyta kūrinių. Tiesa, išskyrus nuotraukas ir menininkų grupės KNAF piešinių seriją, kurie eksponuojami efektingai – estetiškai ir išradingai. Keista kita ekspozicinės strategijos dalis – jei yra ne vienas, o keli menininko kūriniai, jie išskiriami išdėstant skirtingose vietose. Kodėl? Sunku suprasti. Nukenčia mažesnieji, didieji taip pat praranda dalį savo galios. Kažkodėl man atrodo, kad būryje draugų yra smagiau nei vienam. Nukenčia Tomo Martišauskio ore kybantys ir besisukantys objektai „Patobulinimas“, ypač graudžiai atrodo mažutė Polo Taburet skulptūrėlė. Kitoje grupėje, kur šio autoriaus skulptūros greta, jos atgyja, pradeda kalbėti apie neoafroromantizmo sampratą. Taigi, išskirstymo sumanymas neatrodo labai pasiteisinęs, nebent buvo siekta visus kūrinius suvienodinti. Pasirink draugą urmo bazėje. Ne, nenorėčiau.

Dar vienas klausimas – ar parodos centre rodomas A. Aramino filmo „Kai aš mažas buvau“ fragmentas tikrai svarbus šiai parodai? Meilės ar susižavėjimo istorija, kaip jau minėjau, pateisina pagrindinį parodos grafinio dizaino elementą – širdutę, bet ši istorija apie mus, ne apie kitą, kitus, kitokius. Meilės istorija neša į visai skirtingus horizontus. Ji primena Marco Chagallo skriejančius įsimylėjėlius, Jeffo Koonso su Cicciolina figūras ir rubuilius amūriukus. Kitas klausimas, susijęs su filmu parodoje: nejaugi žmonės iš sovietmečio mums jau atrodo kaip svetimi, kiti? Žodžiu, nepaisant tikrai efektingos idėjos priminti sovietmečio parodos fragmentą toje pačioje erdvėje, šis ėjimas kelia ir daug klausimų. Apsidraudžiant jie bandomi artikuliuoti įžanginiame parodos tekste, tačiau, matant kūrinį, šis pradeda veikti kaip svetimkūnis. Nors labai nesiginčysiu, jei kas pateiks argumentų, kodėl tas filmas turi būti parodoje. Labai nesiginčysiu ir su teiginiu, kad „paroda kviečia iš naujo apmąstyti ŠMC santykį su auditorija“, nes šis mano tekstas yra tokio apmąstymo rezultatas. 

Apibendrinsiu – paroda pulsuoja gyvybe, joje tikrai galima rasti kūrinių, kurie būtų prie širdies. Parodos knygelė rodo dar vieną ŠMC pokytį. Tekstai siekia būti lengvai perskaitomi, išrankiotas nereikalingų žodžių balastas, išvalytas manieringumas. Institucija žengia atvirumo kryptimi, bet, jei atsisakytų idėjos pritraukti kuo daugiau užsienio menininkų, gal atsirastų vietos netikėtiems atradimams, savo požiūrio steigimui. Visai nesinori, kad ŠMC tik konstatuotų esamas meno tendencijas, kai jas galima formuoti, kurti.