Gabrielė Žaidytė. Tapyba tarp geografinių ir dvasinių peizažų

Kartais kultūriniai žemėlapiai susiklosto taip, kad prie meno ištakų grąžinančios parodos praeina paraštėmis, tarsi tik tyloje būtų galima išgirsti jų sąskambius ir suvokti prasmes. Žinoma, lieka atmintyje tų, kurie jų ieškojo ir atrado, ir jie dažniausiai dar ilgai nešiojasi šių darbų sukeltus jausenų aidus.

Viena tokių „tylių“ parodų buvo Vilniaus galerijoje „The Room“, pastaruoju metu džiuginančioje skoningomis ir subtiliomis parodomis. Tapytojas Martinas Jankus „The Room“ sausio 22–kovo 2 d. eksponavo savo tapybos darbų parodą „Po lapkričio saule“, kuri kovo mėnesį persikėlė į Naujosios Vilnios biblioteką.

Menininkas surengė nemažai personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai tapo daugiau kaip pusšimčio grupinių ekspozicijų dalimi, puošia ne vieną muziejų ir privačią kolekciją. Vilniuje atidaryta paroda dedikuota, deja, primirštam XX a. antrosios pusės novelistui Antanui Ramonui (1947–1993), amžino poilsio atgulusiam (tai taip pat savotiškai simboliška) netoli galerijos esančiose Bernardinų kapinėse. 1989-aisiais „Vagos“ leidykloje išleistos A. Ramono apsakymų rinktinės „Po lapkričio saule“ pavadinimą M. Jankus ir pasiskolino iš vieno mėgstamiausių lietuvių autorių, taip tarsi dar kartą pabrėždamas, kad dvasinė bičiulystė ir bendrakeleivystė yra viena iš raudonųjų gijų jo kūryboje. „Tai, kas rašoma Ramono prozoje, yra mano paveikslai“, – sako M. Jankus. Nors jo darbai anaiptol nėra iliustratyvūs. Primindamas rašytoją Martinas žiūrovą-mąstytoją atgręžia ne tik į jų abiejų pasaulėjautą jungiančios dvasinės bendrystės paraleles, bet ir į abiejų savitai suvokiamas meno gelmes – visai neimpozantiškas, šiek tiek melancholiškas, nesivejančiais laiko, nepažįstančias kasdienos, todėl jos ribų, nerimo, skubos ir visų kitų pasaulio tuštybės bei nepastovumo atributų. „Tik meno pasaulyje tokie dalykai ir būna, tik jame gali kalbėti ne apie iliustraciją, bet apie dvasinį atitikmenį“, – samprotauja Martinas, mintimis grįždamas prie primirštųjų A. Ramono tekstų.

Tos gelmės, M. Jankaus darbuose suaustos iš vienatvės ir skaitymo palaimos, garso ir pauzės darnos, virsta kažin kuo, kas balansuoja ant prisiminimų ir vizijų ribų. Iš jų jis be atvangos dėlioja tapybinius peizažus, kuriuos sudaro pastebėjimai, asociacijos ir apmąstymai, kilę vaikštinėjant po Vilnių ir jo apylinkes, keistąjį, lyg kitame išmatavime gyvuojantį Dubičių kaimą, jį supančius Dzūkijos miškus, nostalgiškąją Dreverną ir jos pamarius, o galbūt ir kitas daugeliui nepažinias vietoves. Pasivaikščiojimai keliais, kurie geografiniuose žemėlapiuose galbūt egzistuoja, o galbūt ir ne, M. Jankaus drobėse virsta vienu abstrahuotu, iš paveikslo į paveikslą pereinančių motyvų ciklu. Jame pasakojama apie metų laikų kaitą, upes ir užtvankas, gėles ir paukščius, kartais pridedama šiek tiek dangaus. Iš čia ir darbų pavadinimai: „Žiema Užtvankos gatvėje“, „Pro erškėtrožių krūmus“, „Rugpjūčio gėlės“, „Pelei keliuką“... Šios simfoniškos pelkių, slėnių, krūmokšnių, miškų linijų, pavakarių ir jų šešėlių erdvės egzistuoja daugiau dvasiniuose nei geografiniuose žemėlapiuose. Pasivaikščiojimų atradimai drobėse netampa nei peizažo iliustracija, nei jo atkartojimu, greičiau – savotiška improvizacija peizažo materialumo ir jo dvasingumo ribų tema. Peizažuose dominuoja plati violetinių, mėlynų, pilkų, rusvų ir tamsiai raudonų tonų bei pustonių dermės persunkta paletė. Atrodo, tik kartais tapytojas į ją įsileidžia kitas – šviesesnes, skaidresnes ir giedresnes – spalvas. Šios jo darbuose – tarsi užklydę efemeriški įgeidžiai, pasirodantys tik tam, kad ilgai neužsibuvę vėl grąžintų prie gelmės tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

O lapkričio saulė, ji juk rudeninė. Jai šviečiant, anot A. Ramono, „pamatai viską kitaip, supranti viską kitaip“. M. Jankaus darbuose saulė šviečia ji trumpai, nes greitai vėl pradingsta prieblandoje, palikdama „kitokius šešėlius“, tikriausiai net nespėjusius giliau įkvėpti tokios šviesos. Tie lyg ir visur esantys, dėl to nebematomi šešėliai Martino tapyboje ir yra jo taip pamėgtų pelkių, užtvankų, karjerų ir kitų, daugiau dvasiniuose landšaftuose nei fiziniuose žemėlapiuose esančių, tolių, glūdumų dalis. Tai dar vienas darbų išskirtinumas. Prie to, kas tapyboje svarbiausia – spalvos, kompozicijos ir minties, – jis vis prideda „kitą pusę“, savo apmąstymų „šešėlį“, minties erdvės metafiziką. Pastaroji, visą laiką būdama šalia, giliausiai pajuntama tada, kai drobes paliečia vakaro prieblanda ir ištirpsta nuogų daiktų linijų aiškumas.

„Meno kalba neišverčiama“, – viename interviu sakė A. Ramonas ir jau kitame pridūrė: – „Gal atsiras žmogus, kuris įsiklausys vienatvėje, ką jam sako laukinės erškėtrožės žiedas.“ Štai tas sunkiai nusakomas, praeinantis taip pat nepastebimai, kaip ir atsiradęs momentas, kai šviesa susilieja su tamsa, minties aiškumas su prisiminimo dvelksmu, kai, anot šv. Augustino, sielos triukšmas nebekurtina širdies ausies. Tuomet pelkės su augalais, upės ir užtvankos, keliukai su erškėtrožių krūmais ir lapkričio saulės šviesa atsiskleidžia visa vidine darna. Neišdraskyta, neišrėkta, nepatetiška, bet šiek melancholiška.


Martino Jankaus tapybos darbai. Vidmanto Ilčiuko nuotraukos.