Salomėja Jastrumskytė. Žiurkėjimas saldymečiu

Prieš gerą dešimtmetį klajodama Pary­žiaus gatvelėmis aptikau ganėtinai keistą krautuvėlę. Galėčiau įvardijimui suteikti blukaus žavesio pavargusiu nušepusiu žodeliu boutique, betgi tai buvo... nuodų parduotuvė. Toji žiurk­nuodžių ir visokių kitokių kilnios viduramžių nuodijimo kultūros reliktų boutique lyg ir nebūtų stebinusi prancūziško smulkmeniškumo mozaikose tarp uosle randamų fromageries, šokoladinių ir šiaip vienarūšių gyvosios organikos vartojimo apologetikų, jei ne jos vitrina. Didelis vientisas langas, neuždengtas nei užuolaida, nei dešimtmečiais nekeičiamu (saugant bet kokią tradiciją) dekoru, kurio įmantrumas buvo akivaizdesnis už akiplėšiškiausią metaforą. Langas – išdabintas žiurkėmis. Ištemptos lyg anamorfozės, pašiurpusios ir pasišiaušusios iškamšos suvertos ant vertikaliai svyrančių virvučių, kitos kabėjo įspraustos į spąstus ir sūpavosi kartu su jais. Makabriškas dekoras reprezentavo subtilų nuodų įmantrumą.

Kai prieš metus įėjau į Medos Norbutaitės studiją, ant mol­berto stovėjo gerokai įtapytas pyragaičių ant stalo peizažas. Taktilinis saldumas vertėsi iš reljefinių potėpių, o apsalusioje staltiesės plokštumoje šmėsčiojo perregimi it dūmai žiurkių siluetai, grobikiškos grotesko sielos. „Saldymetis. Žiurkėjimas“, – pasakė autorė drobės pavadinimą, kuris 2017 12 19–2018 01 20 „Arkos“ galerijoje veikusioje M. Norbutaitės tapybos parodoje „Implikacijos“ buvo jau kiek pakitęs („Saldymečio šešėliai“), o pyragaičių ir žiurkių pagausėję. 8 dešimtmečio romantinė psichoanalizė, kad ir su Williamu Hillmanu, metaforą ir tikrovę jungė į vieną nedalomą fantazijos kuriamosios gebos srautą, o Medos polinkis į socialines-poetines metaforas alsuoja instinktyvia nostalgija vienai iš kitos besiritančioms priešybėms.

Nesileisiu į vizualinę „žiurkės vaizdo“ analizę, kaip antai jos knibžda Victoro Hugo „Vargdienių“ požemiuose ir bet kurioje šiluminėje Vilniaus trasoje. Išgaudytos, elegantiškai ištemptos à la parisien praeivių akivaizdoje jos leidžia susitikti su milžinišku socialiniu šleikštuliu, o ne vien tik su steriliu ir lokaliu Julios Kristevos abjektu ar erotišku ir jaukiu Georges’o Bataille informelle. Susidurti su kasdieniu visokius mastelius į gumulą suimančiu šleikštuliu, sudedant saldžiausiąjį ir šlykščiausiąjį vienon įprastumo ir kasdienos įsikūrimo būklėn, anot suomių filosofo ir esteto Arto Haa­palos. Jei būtent nuo šio paveikslo atsispyrus pradėčiau klajoti po Medos parodą, išnyktų ryškiaspalvis puošnumas ir efektas. Versalio rūmai juk irgi neturėjo kanalizacijos iki pat XX a. antros pusės, o ir dabar ten keb­lu. Venecijos krantinėje sėdint nakties vėsoje ant akmeninių įlankos vandenin nyrančių blokų, iš po jų išlindusios stambios žiurkės pasileidžia prabangios jachtos, išpuoštos herbais, trapu aukštyn... Nuodai griežčiau nei ginklai gina ir saugo grožį bei prabangą, o šleikštulys žioji vos nuėmus simbolius lyg akidangčius.

Tada Medos paveikslas „Niekas“ lygiai taip pat pradeda byloti apie tą kruopščiai saugomą entropijos ir afekto ribą. Apie tą patį kalba „Aistrų kapitono“ organika. „Narvelio“ varnos virsta į išpreparuotas vitrinos žiurkes – apipešiotos, lyg apdegintos, nešvarios paukštės tipena teršdamos auksą ir šilką. „Aukso veršis“ paskerstas tįso per porą akimirkų nuo pūvančios skerdienos (ar A. van Dycko paveikslų skerdiena tapoma spėjo nesugesti? Antai Chaimo Sutino tapyta jaučio mėsa suiro ir pridarė socialiai estetinių bėdų Paryžiaus viloje). Ar irimo ir mumifikacijos kvapas jau glūdi žalsvai mėlynuose milteliuose ir toje „žiurkinės estetikos“ pudroje, transmutuojančiuose judantį raudoną kraują į stovintį mėlyną („Mėlynas kraujas“)? Jei paveikslai galėtų kvepėti, jei jie galėtų būti nutapyti kvapu, kaip svajojo italų futuristas Carlo Carrà 1913-ųjų manifeste, iš už Medos paveikslų karališkų spalvų turėtų lįsti aromatai, kuriems statome užtvaras daiktais, kitais kvapais ir nuodais, nepaisydami, kad kvapo neigimas kildina kvapą, ir galiausiai vitražų rozetėse padvelkia obeliskais...

Kūnas, gyvybė ir rubinas – Medos triada, pereinanti iš paveikslo į paveikslą, vyniojasi la dance macabre serpantinu, ant skeleto dalies lyg ant sverto besisupanti blizganti baigtis („Frag­mentai“), prabangiai išpuošta lyg senovinės ispaniškos gyvųjų, pozuojančių su mirusiais-gyvaisiais-mirusiais, fotografijos. Žiurkių uvertiūra leidžia pasirinkti finale bet kuriame Medos paveikslų kolekcijos simbolyje. Baigmė yra kintamas dydis, lengvas ir kilnojamas riboženklis. Medos paveiksluose perteklius ir baigtis suskamba unisonu ir pakvimpa Tanacetum vulgare žolynu, nuo senovės Egipto laikų iki XIX a. moderniosios Europos naudotu laidoti ir balzamuoti.

Meda Norbutaitė. „Niekas“, 2017

Draugai