Vita Opolskytė. Trys mirksniai

Galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) parodos

 

Pasijutau tirpstanti šešėliuose – tarsi žmogaus, kurio niekada anksčiau nebuvau mačiusi, negatyvas.

Sylvia Plath. „Stiklo gaubtas“

 

Pastaraisiais mėnesiais kaip mantrą skaičiau Sylvios Plath žodžius ir jaučiausi suprasta. Įklimpau į prieblandą tarp nakties ir aušros, kurioje tarsi grimzdau į plastmase dvokiančių spalvotų kamuoliukų bedugnę. Staiga pravėrusi užšašusius vokus pastebėjau, kaip citrininio kad­mio geltonumo rapsai flirtuoja su beveik neatpasakojama dangaus mėlyne. Kur buvau visą tą laiką? Pasijutau lyg meškutė po žiemos miego kritusi tiesiai į prisirpusius gegužės žiedus.

Šie tamsūs, pandeminiai laikai užklupo netikėtai, ir mes, užmerkę langines, tamsuoliškai sulindome į šviesiuosius ekranus. Atsitolinus, nusidezinfekavus ir po penkiais sluoksniais pasislėpus nuo visko, paradoksaliai priartėjome prie įprastai kasdienybei tolimų dalykų. Pasaulinio lygio muziejai tapo pasiekiami keliais paspaudimais, parodas ir spektaklius galėjome matyti ekranuose, o „Kino pavasaris“ persikėlė ant svetainės sofos. Nebereikia išeiti iš namų, nebereikia ir išeiginės suknelės. Net ir darbo pokalbyje užteko lyg popierinei lėlytei tvarkingos viršutinės kostiumo dalies ir patogiai sėdėti vienomis kelnaitėmis priešais kompiuterį. Tačiau pastangos (kartais juk tenka perskrosti mylias, išsitraukti išeiginius drabužius ar stovėti šimtakojėje eilėje) nenueina veltui. Išmanumas, nors ir supaprastino daugelį dalykų, vis dėlto atėmė jaudulį, ištikdavusį vos įžengus į muziejų ar laukiant, kol teat­ro salėje ims gesti lemputės... Bet kadangi karantino epifanijos ir implozijos plačiai apdainuotos, nesikartosiu, o keliausiu tiesiai prie naujos, pokarantininės epochos pradžios.

Pasiilgusi dažų ir dulkių mikstūros kvapo, batelių kaukšėjimo ar kostelėjimų nutraukiamos galerinės tylos bei nerašyto ritualo keliauti ratu nuo vieno paveikslo prie kito, dardėjau autobusu Vilnius–Kaunas, trenkiančiu dezinfekciniu skysčiu, į pirmąsias po izoliacijos atsidariusias parodas. Nors orai pasirodė per vėsūs rengtis suknele, malonus jaudulys kuteno lyg paaugliška pasimatymo baimė. Galerija „Meno parkas“ turėtų gauti pagyrimą kaip viena pirmūnių, anksčiausiai atidariusių pirmąsias pokarantinines pa­rodas (veikė iki birželio 6 d.). Dauguma galerijų pratęsė prieš karantiną atidarytas, o ši suorganizavo net 3 naujas ekspozicijas. Atidarymai paklusniai nerengti, tačiau autorių prisistatymus kiekvienas gali išvysti galerijos socialiniuose tinkluose (kaip ir pačias ekspozicijas). Vos atvykus, ant paradinių laiptelių pasitinka tarsi vaiko ranka išraitytos kreidutinės AMOR VACUI (lot. Meilė tuštumai / tuštumos garbinimas) raidės, kviečiančios žiūrovą pasinerti į tuštumą.

Pirmajame aukšte (Alekso Andriuškevičiaus paroda „Galimas vandens lygis“), tarsi Henri Bosco romane „Antikvaras“, po kojomis srūva vanduo. Tik vanduo nėra gėlas ar jūrinis, greičiau marinatas, pasipylęs iš atsukto agurkų stiklainio. Tokią jauseną suponuoja tiek paveikslų elektrinis spalvos kodas, tiek, kaip pats autorius ironizuoja, hiper-foto-ir-dar-perkūnas-žino-kokio realizmo stilius bei turinys, primenantis karantino laikotarpiu išpopuliarėjusius memus apie izoliacijos periodą. Trūksta tik šmaikščių, sarkastiškų prierašų. Iš pirmo žvilgsnio vandens lygio metafora nepersiskaitė ir tapo tik dekoratyviu ekspoziciniu efektu. Tačiau galbūt šios parodos, kaip ir marinuotų agurkų stiklainėlio, nereikia vertinti iš pirmo žvilgsnio? Gal nereikia ir ekspozicijos vertinti kaip tapybos parodos? Susibičiuliavus su Robertu Antiniu ir Česlovu Lukensku, autoriaus, kaip chudožniko, vardas paniro į avangardisto bei akcionisto amplua.
Parodoje juodo kaspino ženklas nugramzdina ne tik po vandeniu, bet ir šešiomis pėdomis žemiau. Trijų aukštų galerijos pastatas (ne)valingai surikiuoja paro­das pagal bašliarišką pastato-sielos erdvės poetikos metodą. Susivokiu esanti rūsyje, tamsiojoje namo dalyje, kurioje požemių galioms veikiant prisitaikome prie gelmių iracionalumo. Mane, panašiai kaip rūsyje siaubingą snaudžiančio elemento galią aptikusį Aleksandrą Barodelį, persmelkė dekoltuotos tapybos virpulys.

Antrajame aukšte (Eglės Ulčickaitės paroda „Amor vacui“) vyksta virškinimas, ar, kaip mėgsta sakyti šios parodos autorė, mąstymas, tik jis čia kiek sustojęs. Tuzinas klaustukų ir žod(yn)inių įmantrybių sintag­miškai dėliojasi tarp žemės ir dangaus pakibusios salės ekspozicijoje. Paviršutiniškai žvelgiant, tapytoja karantinavosi savo vaizdinių kartotekoje. Saviizoliacija pravertė jos technikai – menininkė laiko tuščiai neleido, o stropiai dirbdama plonesniais teptukais nei įprasta ir gerokai mažiau naudodama tapytojui narkotiško skiediklio, tobulino plastinę raišką. Sumažinusi koloritą kone iki minimumo, gaiviuose paveikslų formatuose ji profesionaliai žaidžia sidabriškais spalviniais niuansais, teptuko drebėjimu, šaltumo tonacija. Jaučiama pagarba šviesai sukuria elegantišką, akių išdžiūvimo vertą ekspoziciją, kiek primenančią močiutės miltinukus. Grakščių motyvų, pvz., 33 buto spinta (prancūziškų žodžių Armoire ir Amor žaismas), ištapetuota žinomomis reprodukcijomis, pasirinkimas išsyk kalba apie autorės išlavintą skonį (čia net madinga ekspozicinė knygelė tampa dar vienu motyvu). Klasikiniai ir vintažiniai motyvai, savaime galintys tapti vertu dėmesio eksponatu, kelia klausimus apie tapybos medijos pasirinkimą bei saviironišką tuštumos (ar, tiksliau, tuštumo) problematiką. Tačiau apie tuštybę šnekėti neverta – Eglės pasaulis taurus ir jautrus, gal tik kiek nykus ir rutiniškas, prikeliantis mirusią gyvybę kolekcionuojant jos išnaras. Paveiksluose (ir tekstuose) pasigendu jos pačios balso, kuris ankstesniais kūrybos periodais dvelkė melancholija, tačiau bent jau jauna ir šilta. Kad „Amor vacui“ netaptų Artes moriendi, reikėtų kiek praskleisti užuolaidas, nes ir tie patys naktiniai drugiai pagaunami dėl silpnybės šviesai.

 

Eglė Ulčickaitė. „Natura Morte“, drobė, aliejus, 2019. Airidos Rekštytės nuotrauka
Eglė Ulčickaitė. „Natura Morte“, drobė, aliejus, 2019. Airidos Rekštytės nuotrauka.

 

Na, o trečiasis aukštas (Leono Striogos paroda „Viltis kančioje“), palėpė – arčiausiai dangaus. Vos užlipus laiptais į mane atsisuka keliolika galvų. Čia moteris, Sokratas, angelas, Ignas Priščikas, Čiurlionis, Saladžius, Mekas, Vilpišauskas ir vėl angelas. L. Strioga, kurį vienodai įkvepia liaudies dainos, rūpintojėliai, Kristus ar Leonardo da Vinci, teigia: „Viskas prie tavęs, su tavimi.“ Salė pripildyta visko, kas gražiausia, tyriausia, kilniausia. Nors sakoma, jog už viltį atsakinga tik labai menka mūsų smegenų dalis, po pirmų dviejų makabriškų aukštų, su taurumu čia susiduriu šiltąja, gerąja jo prasme. Prisipažinsiu, panižta delnus, lyg vaikui žaidžiančiam paplūdimyje, primityvias figūrėles nugriauti. Šiame aukšte įkyrios mintys neleidžia nurimti. Tebūnie tokia jau kančios antitezė vilčiai. Bet viskas yra gerai – „Mesijas“ dar nesukurtas. Keliauju laiptais žemyn it gama: šį kartą pirmas laiptelis – mažoras, o ties paskutiniuoju pasigirsta minorinis do.

Važiuojant atgal rapsų spalva akių nebedirgina. Toliau greitai skaitau „Stiklinį gaubtą“, nekartodama žodžių tarsi mantros ir besivildama, kad knygai pasibaigus jis ims ir atsivoš. Ausyse skamba Patricios Kokett kūrinys „Amulet“, kiekvienas „Play“ spustelėjimas – it savotiška rožinio malda. Atrodo, su kiekvienu karoliuku ar pravažiuotu kilometrus skaičiuojančiu stulpeliu įeina vis daugiau deguonies. Gaja užstoja marą. Tanatas iš rankų paleidžia drugelį. Matyt, netrukus iš spintos teks išsitraukti ir išeiginę suknelę.

 

A. Andriuškevičiaus „Galimas vandens lygis ČIA

E. Ulčickaitės „Amor vacui“ ČIA

L. Striogos „Viltis kančioje“ ČIA

 

Draugai