Amanita Muscaria. Apsikabinkime pingviną, gal paaiškės

Kai centralizuotai organizuotų civilizacijų maisto gamintojai pradeda jo pagaminti dar ir atsargai, centrinė valdžia sutelkia išteklių kitiems reikalams. Ima sparčiau vystytis technologijos, architektūra, atsiranda prabangių ritualų, dėmesys skiriamas įvairaus lygio pasilinksminimams. Vienas tokių – neseniai pramirguliavusi, praūkavusi, mira pradvelkusi (būta ir kvapnių pasirodymų) šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius ’23“. Gal šiek tiek panašu į puotą karo ar maro metu, bet juk ir karo metais menininkai nesiliovė linksminę karių ar civilių...

 

Ko meno mugėje tikėtasi iš žodžio?

 

Renginio akcentas buvo performatyvumas, tad reflektuoti gal irgi būtų gerai performatyviai... jei tik būtume tikri, kad tai gebame, esame tinkamai pasirengę ir mugės organizatoriai turėjo galvoje tą patį, ką ir visi kiti. Pavyzdžiui, ar tai, ką terminas apibrėžia angliškai. Kodėl angliškai? Nesgi ne lietuviai šią sąvoką sugalvojo ir apibrėžė, ji atkeliavo iš už jūrų marių. O reiškia ji pirmiausia žodžio virtimą veiksmu. Todėl gali ir visai susisukti galva: kodėl renginyje, kurio dėmesio centre tradiciškai vizualieji menai, t. y. tie, kurie įkvepia per regėjimą, ūmai susirūpinta žodžio įgalinimu ar žodžio poveikiu (o gal poveikiu žodžiu)? 

Vis dėlto lieka abejonė, ar tik kartais neturėta omeny visai kita reikšmė, labiau susijusi su performansu kaip vienu iš šiuolaikinio meno žanrų, kuriam šių metų mugėje buvo skirta speciali „Tako“ erdvė, o patys performansai vyko įvairiausiose ekspozicijų erdvėse... Nors, jeigu grįžtume prie pradinės performatyvumo reikšmės, daugiausia pokyčių buvo galima tikėtis iš tų kietose plokštumėlėse iškaltų išminties formulių, joms buvo skirta viena iš mugės erdvių – ko gera, labiausiai suprantama masėms (šiuo atveju nereikia dejuoti, jog suprasti šiuolaikinį meną per sunku). 

Ar buvo performatyvus Diletos Deikės ir Jelenos Škulis performatyvus veiksmas „Rankų darbas“, kviečiantis mugės lankytojus išsiuvinėti drobėje ukrainiečių poetų eilėraščius apie karą? Ar išsiuvinėtas žodis paveikesnis už tiesiog ištartą, parašytą, nupieštą? O kaip performatyvumą buvo galima aptikti, pavyzdžiui, ir Agnės Jokšės pasirodyme „Lezbynai“, pavadintame tekstiniu performansu? Tekstas didžiąja dalimi priminė pigaus erotinio romano ištrauką, o skaitomas jis buvo ne itin įspūdingai, ta pačia daugelio lietuvių literatų monotoniško skaitymo maniera.

Ar A. Jokšės tekstinis performansas nėra literatūros profanavimas, ar jis nepanašus į mėgėjiškai kažką paišinėjančio ar fotografuojančio rašytojo bandymą vizualią kūrybą, pasinaudojus įtaka savo literatūrinės kūrybos sektoriuje, įterpti į kokį nors literatūros festivalį? 

 

Iš rinktinių „ArtVilnius ’23“ vaizdų. Airos Naginevičiūtės instaliacija „Nėščia tyla“. Andrejaus Vasilenko nuotraukaIš rinktinių „ArtVilnius ’23“ vaizdų. Airos Naginevičiūtės instaliacija „Nėščia tyla“. Andrejaus Vasilenko nuotrauka

 

Epigoniškai: nuomonių triukšmas šiek tiek pagal Pauliną Pukytę

 

O gal kokį nors performatyvų pokytį sukėlė Paulinos Pukytės („ArtVilnius ’22“ geriausia menininke pripažintos) „Pasakų pasakojimas ir kitos nuomonės“? Tiesa, pasirodymas netgi nebuvo pavadintas performansu, be to, labai priminė ankstesnius autorės tekstus, tad, nors ir linksmino, pernelyg nenustebino. Vis dėlto buvo kuo puikiausias ironijos prieskonis šabloniškų pasisakymų apie „ArtVilnius“ banalybėje ir beskonybėje, metai po metų beveik nesikeičiančioje... Beje, buvo ir tam tikra paskata imituoti menamą pokalbį ar nuomonių mainus – šiek tiek pamodifikavus pasisakymus socialiniuose tinkluose, o dar pridėjus tai, ką girdėjau savo ausimis. 

A. Aš niekad nenusiviliu, nes niekada nieko iš tokių renginių ir nesitikiu. Ar galėtų šiame vizualumo amžiuje su nesuskaičiuojama kasdien besikeičiančių vaizdų gausybe bent kiek didesnį įspūdį padaryti keli šimtai paveikslų ir skulptūrų? Ar visa tai būtų įmanoma prisiminti ilgiau nei vaizdus telefone? Kita vertus, mane retai kas nustebina, bet vis tiek įdomu viską stebėti, į artefaktus galima žiūrėti lygiai taip pat, kaip kai kas grožisi gamta – ji vis kartojasi, bet kai kam ji niekad nenusibosta...

B. Menui visada buvo sunku konkuruoti su gamta, o ypač tada, kai ji murkia kaip kačiukas ir vilioja siautėti po lapų kupetas. Tačiau yra meno įvykių, kurių nevalia pražiopsoti. „ArtVilnius“ yra vienintelė šiuolaikinio meno paroda Baltijos šalyse. Tarsi meno vitaminų koncentruota piliulė, kurią verta suvartoti prevenciškai.

C. O man atrodo, kad gal aš pasenau ir esu persisotinusi visko... Visko šiandien tiek daug, šimtai galerijų, tūkstančiai menininkų ir jų parodų...

D. Menas labai skaniai susižiūrėjo. Einam kasmet ir visada įdomu. Ir eksponatai, ir publika džiugina spalvomis ir autfitais. Kultūrkė taip sakant.

E. Pritardamas noriu pasakyti: iš tiesų kalbėkimės, fotografuokimės, aš irgi pas Agnę Gintalaitę su pingvinu nusifotografavau. Kalbėkimės ne tik apie performanso meną, bet ir apskritai apie meną, apie kultūrą, apie tai, kaip gyvename iš tikrųjų. Ir apie šį pasaulį, kuris kartais atrodo vis greičiau riedantis žemyn – ypač po pastarosios savaitės naujienų. Bet jis vis tiek yra mūsų visų kūrinys. Tad ridenkitės iš lovos, bėkit kurti geresnį pasaulį!

F. Jaučiu euforiją, pagaliau patekau į pačią geriausią meno mugę, Lietuvoje... Pakilau vienu laipteliu aukščiau, ir tai nėra blogai, tai yra be galo gerai, tai mane įkvepia, tai mane daro geresnį, nei buvau anksčiau!

B. „ArtVilnius ’23“ – puiki proga paklaidžioti, pažiūrėti, pastebėti, pasigrožėti, pasikalbėti, tokios nesuvaidintos emocijos! Toks trumpas meno blyksnis!

G. Kuklus pasvarstymas po visų „ArtVilnius“ fiestų. Jau vien Grigaičio šmėžavimas ką reiškia! Menas tapo madingas – ir tai puiku! Tuo išties labai labai džiaugiuosi. Gera mada!

C. Tradiciniai menų atlaidai... 

H. Šiemet matau tiek daug nemokšiškumo – nei technikos, nei idėjų, liūdna...

I. Bet kaip džiugu, kad šalia profesionalų radosi vietos studentams, jaunimui! Tai nuostabu!

J. Siela su kaupu atgaivinta, tik labai laukiau ir labai pasigedau lietuvių grafikos, pastelės...

K. Labai smagiai pralėkė laikas mugėje su mūsų galerija. Aplankėme daug didelių galerijų, susipažinome, apėjome visą mugę, parodėme žiūrovams, kad menas gali tave užklupti ir stovint eilėje ar valgant. Siaubingai dėkoju visiems! Pagarba per amžius!

A. O vis tiek įdomu, kur reikėtų ieškoti performatyvumo šokio menininkės Airos Naginevičiūtės instaliacijoje „Nėščia tyla“. Kelis kartus ėjau pro šalį, sukau ratus po pastoliais, kurių viršuje voliojosi pusnuogiai kūnai, bet taip ir nesupratau, apie ką jie tyli. Kita vertus, nėštumas juk – ne gimdymas, ne kančia, kartais tai yra džiugus laukimas. Kodėl tie kūnai labiau priminė kančią?

P. Paaiškinsiu. Instaliacija byloja apie laiko ir atminties efemeriškumą bei perregimumą ir kviečia panirti į laikui nepavaldžią metarealybę, kurioje egzistuoja ne tik kūrėjai ir atlikėjai, bet ir žiūrovai...

L. Tai jau labai ne mano vakarėlis, bet supratau, kad galiu padaryti eksperimentą ir pristatyti demografijos gerinimo instrumentus, netylant kalboms apie gyvenimo įgūdžių mokymus, pamirštant mokyti tikros meilės sau, savo kūnui, artimui ir pasauliui, skaičiuojant lytis. Rūpėjo sužinoti, kiek laisvoje Lietuvoje esame laisvi, džiaugiamės gyvenimu ir gyvybe... Siūliau paimti kurį nors iš instrumentų ir pasimatuoti, ar tinka koks pimpaliukas, papukai ar putytė... Dauguma mugės lankytojų keisdavo judėjimo kryptį, politikai paspartindavo žingsnį, feministės ir ekspertai apsimesdavo, kad nemato ir nepažįsta...

A. Tai kad ėjau ten, žiūrinėjau, niekas taip ir nepasiūlė pasimatuoti! Iš pagarbos menui net ir nebandžiau pačiupinėti! Nors, tiesą sakant, meniškumu perdėm nenustebino... Dailus falo formos kūnas – argi tai meno pasaulio naujiena?

M. Kasmet vis daugiau smegenų vingius šokiruojančio meno. Kaip visada įspūdinga skulptūra. Stebiuosi, kaip lietuviai menininkai sparčiai kelia meno kartelę!

B. Jei tavęs nėra „ArtVilnius“ nuotraukose, tavęs iš viso nėra!

N. Į „ArtVilnius“ ėjau tyrinėti performanso meno, bet vienas pasibaigė gerokai anksčiau skelbtos pabaigos, kitas išnyko visai (pasirodo, buvo perkeltas valanda anksčiau), trečias pasivadino performatyviu stand-upu, bet stovėjo niekaip nerandamas. Be to, liko klausimas, kodėl tam tikri veiksmai vadinami performansu, o ne simfonija ar eilėraščiu?

D. Aš nieko nesuprantu apie meną... Ir man labai patinka leisti sau jo nesuprasti... Daug smagiau jį jausti ir stebėti save, kas jame traukia, kas sustabdo, kas gal net atstumia... Kartais patinka išgirsti autoriaus idėją ir istoriją... Bet daug labiau man patinka, kaip menas atrakina mano užstrigusias idėjas ar asmenines istorijas...

O. Tautiniai drabužiai iš plastiko ir popieriaus, perkonstruoti rytietiški karo kilimai, pingvinų planeta, estiški pokštai, performansai, tiesiog gera tapyba, grafika, įkvėpimas bei smalsūs ir malonūs žmonės, kurie mielai bendrauja ir pasakoja apie savo stendus – taip įsitraukiau, kad pamiršau, jog turėjau eiti į koncertą!

S. Kasmet mene vyno vis mažiau. Šiemet „ArtVilnius ’23“ jį eksponavo tik keli užsieniečiai. Gi kačių katastrofiškai padaugėjo. Vis dėlto – stulbinanti galimybė paklausti autorių, kodėl jiems nebepatinka vynas. 

B. O man gaila, kad nepasimatavau Aušros Jasiukevičiūtės demografijos gerinimo instrumento, to ažūrinio blizgančio pimpio... Ir Agnės Gintalaitės ping­vino neapkabinau...

A. O man gaila, kad apie kai kuriuos kūrinius nesuprasi, kol neperskaitysi jų aprašymų. Tarsi vizualusis menas praranda savarankiškumą kalbėti vaizdu... Ar tai susiję su performatyvumo akcentu, daugiausia galios tikintis iš kalbos, žodžių?

B. O man gaila tų plastikiniais tautiniais rūbais apsirengusių mergaičių, kurias jų performerė varinėjo po mugę, liepdama vaikščioti susikibus už rankų...

O. Gal joms patiko susikibus už rankų?

B. O man gaila Beno Šarkos, kai jis šaltu oru nusirenginėja ir žvarbsta per savo performansus...

A. Bet gal tai ir yra jo tikslas – sukelti kokią nors emociją: jei ne pasigėrėjimą, nuostabą, pasipiktinimą, tai bent gailestį? Gal panašų tikslą su savo „Lezbynu“ turėjo ir A. Jokšė? Juk kyla gailestis žmogui, kuris tiesiog silpnas pasakorius?

B. Panašu, daugiau emocijų daugeliui toje mugėje sukėlė ne menas, o menininkų ir visų kitų pasirodymai, ypač, jei matydavo, kad pavyko pasirodyti tiems, kuriems labiausiai norėjosi!

A. O ar tai blogai?

R. Nežinia. Nuo seniausių laikų gyva tradicija apsikabinti pingviną. Kai liūdna, pikta ar šiaip sau. Kas žino, kas nutinka žmonėms, kurie apsikabina pingvinus... O gal tai keičia pasaulį? Juk žinome, kad mažos smulkmenos gali nulemti didelius, nors ne visada išsyk pastebimus pokyčius. Apsikabinkime pingviną, gal paaiškės...

 

 

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.