Neseniai vienas nacionalinės literatūros ekspertų pareiškė – prozos Lietuvoje nėra. Betgi, galimas daiktas, prozos vietą okupavo kitokie tekstai, ir didelė dalis jų – apie meno parodas. Ypač apie kai kurias. Turbūt iš 3 kartų tikrai atspėsite, apie kurią pastaruoju metu kalbėta daugiausia. Taip, atspėjote, tai Žilvino Kempino „Portretai-fosilijos 2023“, kurioje eksponuojamos (paroda veiks iki rugpjūčio 6 d.) viena į kitą panašios gipsinės veido atliejos, dar vadinamos kaukėmis.

Menininkas – išgarsėjęs už Lietuvos ribų, gyvenantis kitapus Atlanto, Nacionalinės premijos laurea­tas, sukūręs įspūdingų artefaktų. Pabrėžiantis, kad dirba savo malonumui. Kaukes MO muziejuje įkurtose atvirose dirbtuvėse jis kūrė bemaž mėnesį, tad malonumas buvo ilgas ir atviras, o užfiksuotas vaizdo įraše tapo parodos dalimi. Liaudžiai, arba žiūrovams, aiškinta, kad projekto dalyvių patirtys studijoje yra svarbus sumanymo elementas – tai buvęs tarytum ritualas. Kai kam priminė laidotuvių repeticiją. Gal nedažnai į Lietuvą atvykstantis ir su daugeliu bičiulių nebesusitinkantis menininkas rado netiesioginį būdą pasakyti, kad jų dalyvavimas jo gyvenime primena fosilišką sąstingį, kad gyvesnė komunikacija nebe­įmanoma? Tiesa, ritualinį įsitraukimą bei rimtį dirbtuvėse pakeitė šūksniai, neva šmaikštūs komentarai, į siūruojančius medžius panašūs filmuojantieji išmaniaisiais, vėliau su nuoširdumo kaukėmis veide ar visokiais „vau“ lūpose nuduodantys, kaipgi jiems buvo įdomu, nuostabu ir prasminga.

 

Parodoje „Portretai-fosilijos 2023“. Ryčio Šeškaičio nuotrauka

 

Parodos atidarymo fone daug kalbėta, kaip reikšmingai ir ypatingai tos kaukės atspindi laiko pokyčius arba kaipgi meno vyksmas ar jo rezultatas skatina susimąstyti apie laiką bei gyvenimo trapumą. Bet ar tikrai 100 kartų dirbtuvėse pakartotas bemaž mechaninis veiksmas, kūrybiškumu ir atsakomybe daugeliu požiūriu nusileidžiantis plastinės veido chirurgijos projektams, vis dar vadintinas meno vyksmu?

Panašią akciją bute Vilniaus senamiestyje menininkas vykdė prieš 27 metus, kaukėms savo veidus anąsyk paskolino būrys menininko draugų ir pažįstamų, dalis jų šiandien žinomi kultūros ar meno veikėjai Lietuvoje. Anų dienų veiksmas, kviečiant tuos pačius ir kitus veikėjus, pakartotas muziejaus dirbtuvėse šiemet. Per laiką tarp dviejų projektų pakito požiūris į portreto žanrą – šis, kaip jam grasinta, nenunyko, fosilijomis netapo, priešingai – suklestėjo kartu su asmenukių žanru, kurį Ž. Kempinas įvardija kaip maskaradą. Kai kuriems lankytojams pasivaidena, kad kaukės juda. O kai kuriems toji monotoniška kaukių eilė sukelia nuobodulį ir norą kuo greičiau lėkti lauk. Tarsi būtų kokia nors nejauki neapgyvendintos erdvės dekoracija ar svetimos, nepažįstamos religijos išpažinėjų kapinės, kurioje nėra palaidotas nė vienas saviškis. Asmenų, kurie apsilankė menininko dirbtuvėse ir ant kurių veidų buvo pilamas gipsas, sąrašas irgi primena paminklinę lentą prie masinės kapavietės.

„Aš jums nedaugžodžiausiu. Jūs tiesiog nueikit patys pažiūrėti, ko prikūrė vienas garsiausių lietuvių menininkų pasaulyje“, – socialinio tinklo paskyroje brūkštelėjo viena aktyvi kultūrinio gyvenimo nuomonės formuotoja. Ne vienas mintyse pridurtų: nes iš tiesų nėra nei į ką labai žiūrėti, nei ką pasakoti. Nebent darsyk dalyvauti neva reikšmingoje puotoje kartu su kaukių modeliais. Juk net ir nuobodžiausios parodos socializuoja, lygiai kaip ir laidotuvės. Ir reikšmingumo ar bendrystės kaukes tokioje aplinkoje dėvėti nėra labai sudėtinga, nes jos yra seniai žinomos, daugmaž patogios, neišradingos. O kalbėti apie parodą galėtume patikėti kad ir dirbtiniam intelektui – jis tikrai nenusileistų nė vienai kalbai apie „Portretus-fosilijas 2023“.

Štai kad ir vienas tokių „ChatGPT“ šedevrų, tik vos vos paredaguotas: „Portretai-fosilijos“ yra paroda, kurią sudaro portretai, sukurti naudojant senovės technologijas, tokias kaip aliejus, akrilas, pieštukas, anglies pieštukas ir daugelis kitų, kurie pristatomi kaip „fosilijos“. Šie portretai atspindi senovės menininkų technologijas ir yra pasirinkti siekiant išryškinti jų atsparumą laiko poveikiui ir vertę.

Parodos koncepcija siekia pabrėžti laiko linijiškumą, susijusį su kūryba, o tai leidžia svarstyti klausimus apie senovės ir šiuolaikinį meno santykį, taip pat apie dabartinį mūsų laiko suvokimą ir vertinimą. Paroda siekiama skatinti apmąstymus apie meno laiko ir patvarumo sąvokas, svarbias šiuolaikinio meno kontekste. Paroda „Portretai-fosilijos“ gali būti interpretuojama kaip kelių laikmečių ir meno stilių sintezė, suteikianti galimybę iš naujo apmąstyti meno kilmę ir prigimtį.“

Paprašius „ChatGPT“ paaiškinti apie tą pačią parodą darsyk, jis netgi pasiūlo naują projekto koncepciją. Esą „paroda gali būti suskirstyta į dvi dalis: pirmoje dalyje eksponuojami portretai, sukurti iš fosilijų ir kitų senovės laikų artefaktų. Šie portretai yra paprastai dideli ir gali būti pritvirtinti tiesiai prie sienų arba stovėti ant staliukų. (...) Antroje parodos dalyje eksponuojami portretai, kuriuos sukūrė menininkai, naudodami senovės technologijas ir medžiagas“. Ir ką jūs pasakysite? Parašyti apie paro­das galėtume užduodami klausimus iškalbingam ir išprususiam dirbtiniam intelektui. Nes juk netgi interviu su autoriumi ar parodos kuratoriumi anaiptol nereiškia, kad jie kalba apie parodą. Visada kyla įtarimas, kad įvardijimas – netgi elementarus parodos pavadinimas – daugiau pasakys apie jos autoriaus požiūrį nei apie tai, kas bus pateikta kaip vaizdas mūsų akims. Tačiau ką daryti, jei, perfrazuojant Susan Sontag, visi atvaizdai tik ir laukia, kol bus paaiškinti arba suklastoti aprašais? Rašytoja kalbėjo apie nuotraukas, tačiau įžvalga puikiai tinka ir parodoms, o ypač toms, kurios be žodinių kaukių atrodo pernelyg nuogos.

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja.