× Paulius Andriuškevičius

Vieną vasaros rytmetį Vilniaus Sapiegų parke susitikome su Augustu Serapinu. Šiuo metu jis yra vienas žinomiausių lietuvių menininkų užsienyje. Drauge su Emilija Škarnulyte, Rūtene Merkliopaite ir Deimantu Narkevičiumi jis netiesiogiai atstovauja mūsų šaliai tarptautiniame šiuolaikinio meno lauke. Menininko kūryba apima įvairias socialinės būties apraiškas, jo darbai kalba apie paprastų žmonių rūpesčius. Mudviejų pokalbis – apie A. Serapino kūrybos specifiką ir žymiausius pastarojo meto darbus.

 

Augustas Serapinas Venecijoje su kūrinio „Vygintas, Kirilas ir Semionovas“ atlikėjais. A. Serapino asmeninio archyvo nuotr.

 

Per vieną iš pirmųjų mudviejų susitikimų nusivedei mane, kaip ir daugelį tavo kūryba susidomėjusių Vilniaus svečių, į savo kūrinį – prie Vilnelės esantį nutekamąjį vamzdį. Ar tebesinaudoji ta erdve, kaip ji gyvuoja ar galbūt kinta, kiek išlieka slapta?

Naudojuosi. Tai mano pirmoji studija, susitikimams skirta erdvė. Gera vieta pradėti pokalbius apie kūrybinę praktiką. Per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė tai, kad šiandien turiu ir kitokią studiją, kurioje galima dirbti, fiziškai kurti meno kūrinius. Tai reiškia, kad pirmąja, kurioje mudu prieš daugelį metų leidome laiką, rečiau naudojuosi susitikdamas su žmonėmis. Dabar galiu rinktis. Visgi paskutinį kartą buvau ten neseniai, prieš porą mėnesių. Tas vamzdis yra svarbi vieta ir tokia išliks visada, nes ten – mano kūrybinio kelio pradžia. Susitikimas kūrinyje (arba prie kūrinio) kartais gali pasakyti daugiau negu žodžiai. Tai puikus būdas pradėti kalbą apie mano meno praktiką. Ta erdvė gyvena savo gyvenimą, ji egzistuoja nepriklausydama man. Ateinu į ją kaip bičiulis. Gali nesimatyti metus, bet susitikus gera ten praleisti laiką – maždaug taip mąstau apie santykį su ta erdve. Joje esu svečias tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Ji nepriklauso man, todėl žvelgiu į ją su pagarba.

Tavo kūryba dažnai atspindi žmones ir jų veiksmus, kartais tie žmonės net pasirodo kūrinių pavadinimuose, pavyzdžiui, darbuose „Marie“, „Georges“ arba „Vygintas, Kirilas ir Semionovas“. Kaip užmezgi pažintis ir kiek jos svarbios kūrybai? Kaip asmenys, įkvėpę tavo darbus, vėliau juos mato ir suvokia?

Man visuomet įdomus atrodė būdas žengti į tam tikrą kontekstą, kurio nepažįstu, per kitą žmogų. Pamatyti kito žmogaus akimis. Tai nebūtinai reiškia, kad tapdavome draugais, niekas nieko neversdavo bendrauti. Visi žmonės, kurie įkvėpė kūrinius arba kiek nors dalyvavo procese, tai darė savo noru. Manau, kad „Vygintas, Kirilas ir Semionovas“ galbūt labiausiai kalbėjo apie ryšį. (Menininkas iš neužterštų Ignalinos atominės elektrinės medžiagų ir statybinių sienų blokelių pastatė žemą stalą ir pakvietė kūrinio pavadinime paminėtus vaikus sukurti naujas struktūras – aut. past.) Kiekvieną kartą, kai rodydavau darbą, kartu su vaikais važiuodavome ir konstruodavome jį vis kitoje vietoje. Kai tai darėme paskutinį kartą, jie jau buvo paaugliai. Tas kūrinys – apie Visagino, jų gimtojo miesto, identiteto kaitą. Šie jauni žmonės yra kita karta, nebesitapatinanti su mieste stovinčia atomine elektrine. Man buvo svarbu sudaryti sąlygas jiems keliauti ir patirti pasaulį per kūrinį apie jų miesto identitetą. Aišku, gal to nesimato vizualiai, bet iš esmės šitas darbas išreiškia jų patirtį. Tai esminis kūrinio bruožas. Nors gyvo ryšio nepalaikome, jis atsiranda per meno kūrinį.

Kokia yra tavo kūrinio atsiradimo schema, žinoma, jeigu tokia egzistuoja? Nuo ko paprastai pradedi?

Daug kūrinių atsirado kaip reakcija į mane supančią aplinką. Atvažiuodavau į parodos vietą be darbų, medžiagų ar eskizų. Tyrinėdavau aplinką, kalbindavau žmones, ir tai dažniausiai į ką nors išsirutuliodavo. Todėl kūrybinio kelio pradžioje mano kūriniai atrodė labai skirtingi. Jie visada buvo improvizacija, atsakas į kontekstą ir erdves. Bet ilgainiui, per pandemiją, po 2019 m. Venecijos meno bienalės, tie mano „nuotykiai“ transformavosi į studijinę praktiką. Pirmą kartą ilgesniam laikui įsikūriau studijoje, kurioje galėjau gilintis į medžiagas ir kūrybos procesą. Atsispyriau nuo anksčiau mane dominusių temų, kurias atradau kurdamas. Kadangi iki tol beveik viską kūriau ne Lietuvoje, grįžau prie kai kurių ankstesnių darbų ir ėmiau juos plėtoti lietuviškame kontekste.

Kaip pavyzdį imkime senus lietuviškus medinius namus, su kuriais dabar gana daug dirbu. Pirmasis tokio pobūdžio kūrinys atsirado ne Lietuvoje, o Kanadoje, Fogo saloje. Ten reziduodamas svarsčiau, ką galėčiau padaryti, kol vieną kartą važiuodamas su vietiniu vyruku atsitiktinai išgirdau apie netoliese esančią pašiūrę, kurią šeimininkas ketino nugriauti. Tokie nameliai vietinių naudojami žuvims džiovinti, paruošti, išdarinėti. Ilgainiui jie kito, mažėjo, nes smuko ir žuvininkystės apimtys. Galiausiai jie virto nedidelėmis erdvėmis, kuriose verda kultūrinis gyvenimas. Vietiniai juos naudoja vakarėliams, susitikimams, jų paskirtis nuolat kinta. Labai įdomu, kad tai atsispindi per medžiagas. Pašiūrių medieną žmonės panaudodavo ne vieną kartą, net galima matyti likusių pėdsakų nuo ankstesnių namo versijų. Šie nameliai, kaip ir vietinė žvejų bendruomenė, nepaisant visų pastangų, yra nykstantys dalykai. Bet jie yra neatsiejama Fogo salos tapatybės dalis. Toks buvo mano pirmas susitikimas su mediniu statiniu, kurį, susitaręs su šeimininku, transformavau ir perkėliau į parodos erdvę.

Pandemijai įsibėgėjus supratau, kad ir Lietuvoje yra labai daug apleistų medinių namų, kurie niekam nereikalingi. Šie šimtamečiai pastatai, neatsiejamas mūsų peizažo elementas, išgyvena laikų kaitą. Dabar mes statome kitokius namus. Taigi mūsų peizažas ilgainiui keisis. Nevertinu to neigiamai, tik konstatuoju faktą. Medinė architektūra, ypač apleista, nėra ilgaamžė. Todėl tie namai yra itin vertingi. Rąstiniai namai – tarsi tam tikrų elementų rinkinys, kuris gali būti surinktas ir išrinktas, perkeltas, sudėliotas į kitokį darinį. Tai lemia pačių pastatų struktūra. Todėl kai tuos namus ardau, perkėlinėju, išrenku į atskirus elementus, tai nėra kažkas neįprasto, nors mūsų sąmonėje jie atrodo kaip monumentalūs objektai.

Įsikūręs studijoje supratau, kad atsiveria visai kitos galimybės gilintis į temas, dirbti su medžiagomis ir organizuoti savo laiką. Bet improvizacinė praktika niekur nedingo, tik šiuo metu tai labiau priklauso nuo projekto pobūdžio. 

 

„Galerie Tschudi“ eksponuoti šakočiai; Šveicarija, 2025 m. Galerijos archyvo nuotr.

 

Nuo 2021 m. sukūrei keletą sėkmės sulaukusių darbų, susijusių su Rūdninkų gyvenviete. Kaip suvoki šią vietą, jos kontekstą, kas tave joje labiausiai traukia? Gal planuoji daugiau panašių kūrinių?

Neplanavau Rūdninkams skirti daugiau dėmesio negu kitoms vietoms. Taip tiesiog nutiko. Radau skelbimą, kad siūlomas nugriauti vienas namas, o kai vietiniai pamatė, kad jį ardau, suskubo siūlyti kitus. Taip išėjo, kad atsirado net keletas iš čia kilusių kūrinių. Rūdninkai kadaise buvo svarbi gyvenvietė, ten apsistodavo kunigaikščiai, bet dabar šią vietą labiausiai žinome dėl Rūdninkų poligono. Man jie įdomūs tuo, kad ten galima rasti daug senų namų, – ne tik šimtamečių, bet kur kas senesnių, šimto penkiasdešimt ar šimto aštuoniasdešimt metų. Todėl jei kas nors nori nugriauti namą, stengiuosi visada jį iš ten pergabenti.

2023 m. Berlyne parodei įvietintą kūrinį šiuolaikinio meno ekspozicijų erdvėje „Klosterruine“. Apgriautoje bažnyčios navoje pastatei Rūdninkų trobos stogą. Papasakok apie šio kūrinio atsiradimą ir santykį su vieta, kurioje jis atsidūrė.

„Klosterruine“ – tai gotikinės bažnyčios, sugriautos per Antrąjį pasaulinį karą, liekanos. Bažnyčios stogas buvo panašus į mūsų namų stogus. Tiesa, tai nieko ypatingo, nes dvišlaitis stogas naudojamas daug kur. Tačiau man buvo labai įdomu palyginti skirtingus kontekstus. Tai skirtingų stilių ir kultūrų sugretinimas per tam tikrą architektūros elementą. Manasis stogas, kuris atkeliauja iš visai kitokios aplinkos, yra žemesnis ir ilgesnis už originalą. Dekonstruodamas namus kartais išskaidau juos į skirtingus elementus. Taip atsirado skiedrinis stogas – kaip savarankiška skulptūra, kuri priminė jau sunykusį bažnyčios stogą. Puiki proga parodyti lietuviškos medinės architektūros elementą unikaliame kontekste.

Kiek tavo kūryboje svarbi improvizacija ir netikėtumas?

Žiūrint retrospektyviai, netikėtumai man yra vieni geriausių dalykų. Aišku, priklauso nuo tavęs paties kaip kūrėjo ir tavo įdirbio. Man patinka netikėtumas, nes tada atsiranda tai, ko neįsivaizduojame ir niekada nebūtume padarę. Kita vertus, netikėtumai ir improvizacijos iš esmės yra kūrybos pagrindas, čia nieko naujo nepasakysiu.

Esi minėjęs, kad tave domina „kūryba, gimusi iš būtinybės“. Ar turi pavyzdžių iš netolimos praeities? Kiek galėtum šį posakį pritaikyti sau pačiam?

Turime daugybę būdų pasirinkti, kaip spręsti tam tikrą problemą. Pasirinktas būdas ir yra kūryba. Visada įdomu, kaip žmonės sprendžia problemas, turėdami ribotas galimybes.

Pavyzdžiui, yra tokia provincija šiaurės Kinijoje, kur beveik nerasime jokių tradicinių statybinių medžiagų: nei akmenų, nei medžių ar plytų. Čia žmonės šimtmečiais statėsi būstus tiesiog kasdamiesi gilyn į žemę. Jie suformuodavo įgilintą stačiakampę duobę – kiemą, aplink kurį išdėstydavo kambarius. Taip jie ne tik išsprendė medžiagų trūkumą, bet ir prisitaikė prie atšiauraus klimato.

Kai gyveni aplinkoje su itin skurdžiais ištekliais, tai nebūtinai yra ribojantis veiksnys, – atvirkščiai, jis gali priversti į viską pažvelgti iš kitos perspektyvos. Kai galvoju apie kūrybą, man tai tampa įkvėpimo šaltiniu. Bet kokią sudėtingą padėtį galima išnaudoti kaip savo stipriąją pusę.

Kiek, tavo manymu, ateities menas bus priklausomas nuo skaitmeninių priemonių? Klausiu galvodamas apie tavo kūrybą, kurią galima apibūdinti kaip labai „žemišką“, joje mažai sąsajų su šiuolaikinėmis technologijomis ar internetu. Bendrame meno kontekste ji, regis, šiek tiek išsiskiria, tačiau vis vien sulaukia sėkmės.

Išties, mene vis daugiau skaitmenizacijos, technologijų ir su tuo susijusių etinių, politinių, ekologinių temų. Bet tai nereiškia, kad medžiagiškumas pasitraukia į šoną. Šie procesai tiesiog vyksta lygiagrečiai. Nežinau, kokia bus ateitis, bet mes vis tiek dar gyvename fiziniame pasaulyje, medžiagos sudaro visą mūsų aplinką. Todėl medžiagiškumas išliks aktualus. Bet šalia bus ir kitų išraiškos būdų. Nes menas visų pirma atsiranda kaip mūsų reakcija į aplinką ir įvykius, ir tai neįpareigoja reikštis kuriuo nors vienu būdu. Viskas priklauso nuo menininkų kūrybinių pasirinkimų ir galimybių.

Kalbant apie skaitmenizaciją kaip reiškinį – ar pameni, kad per pandemiją neįtikėtinai išpopuliarėjo nepakeičiamų žetonų technologijos (NFT) menas? Buvo teigiama, kad tai meno ateitis, bet kur ta technologija dabar? Kiek žinai NFT menininkų ir tokių meno kūrinių? Kiek matome tokių parodų? Atsakysiu – labai mažai. Kodėl? Nes NFT neturėjo jokios sąsajos su meno istorija, išskyrus kelis pavyzdžius. Tai tiesiog technologinis sprendimas, o ne kūrinio turinys.

Baigdamas noriu paklausti apie vieną paskutinių tavo darbų – šakočius, šių metų vasarą eksponuotus Šveicarijoje, „Galerie Tschudi“. Kas šiame kūrinyje tau pačiam įdomiausia?

Šakotis kilęs iš Vokietijos ir yra plačiai pasklidęs po pasaulį. Net japonai turi savo šakočio versiją. Bet lietuviai ir lenkai gamina išskirtinį, spygliuotą šakotį. Tai lemia gamybos būdas, kai gulsčias stovas lėtai sukamas virš ugnies. Šakotis – dažna vestuvių, krikštynų, gimtadienių ar kitų progų stalo puošmena. Bet trumpo gyvavimo, nes greitai suvalgomas.

Kūrinys atsirado galvojant apie šakočio laikinumą ir jo unikalią formą. Parodoje greta tikrų šakočių eksponuojami ir metaliniai. Šie apauginti variu naudojant elektrolizės metodą. Todėl kiekvienas varinis, kaip ir paprastas šakotis iš tešlos, yra vienetinis. Man svarbu forma ir jos laikinumas. Paprastai eksponatai nevalgomi, o šioje parodoje buvo galima juos ragauti. Į šį kūrinį žiūriu kaip į dalį platesnio mano interesų lauko, apimančio medinius namus, šiltnamius, žmonių gyvenimo būdą.