Tikriausiai daugeliui Lietuvoje žinoma1, kad Kęstutis Šapoka yra daugeliui žinomas menotyrininkas. Tačiau galbūt nedaugeliui žinomas toks ne visiems žinomas faktas, kad šis menotyrininkas yra ir žinomas tapytojas. Tiesa, kitas taip pat visiems žinomas menotyrininkas Kęstutis kažkada yra prasitaręs, kad šitas menotyrininkas Kęstutis (Šapoka, atseit) esąs gerokai prastesnis tapytojas, nei meno kritikas. Na, bet, kaip sakoma, kiek Kęstučių (menotyrininkų), tiek nuomonių.
Taigi, menotyrininkas Kęstutis Šapoka, kuris drauge yra ir tapytojas, pagaliau surengė savo personalinę naujausių darbų2 parodą „Žiūrėjimas į ugnį" (paroda vyksta VDA „Akademijos" galerijoje, kurios adresą daugelis skaitytojų, be abejo, žino)3. Kaip rodo pretenzingas ir kažkur labai jau girdėtas pavadinimas, savo straipsniais liūdnai pagarsėjęs autorius vėl taikosi kažin kam įgelti ar ką nors apdrabstyti purvais. Tiesą sakant, Kęstutis taip elgiasi ne be priežasties, kalta aplinka, kaip sakoma. Daugumai skaitytojų tikriausiai nėra paslaptis, kad polinkis į individualizmą, konfliktiškumas, pagieža, bukas susireikšminimas – kiekvienam tapytojui nesvetimi būdo bruožai4. Kuo pagiežingesnis žmogus, tuo geresnis tapytojas, ir atvirkščiai. Žinoma, Kęstutis Šapoka šiuo atveju ne išimtis. Juk galiausiai, kaip teigia kita itin žymi lietuvių tapytoja (dabar jau ir dailės kritikė (na, bent jau ne literatūros)) Benigna Kasparavičiūtė5, tapyba yra durnių motina, o mes – jos vaikai. Ką šioji tuo norėjo pasakyti, deja, taip ir lieka neaišku...
Bet užteks nukrypimų, metas sugrįžti prie naujosios Kęstučio Šapokos parodos, kuri, tiesą pasakius, man pasirodė gana silpna ir neįtikinanti. Be krūvos popiergalių, paties autoriaus skambiai vadinamų koliažais bei keleto kažkokių nesuprantamų schemų, parodoje galima aptikti ir nemažą kiekį tikrosios tapybos pavyzdžių. Pavyzdžiai dviprasmiški, kaip ir tos schemos su koliažais. Iš tiesų tai jie lyg ir atitinka pagrindinius lietuviškosios tapybos mokyklos keliamus reikalavimus, tačiau bent jau man nerimą kelia kitkas. Tai visiškas naujumo bei aktualumo nebuvimas tapytojo Kęstučio Šapokos parodoje bei sąmonėje.
Tarkim, parodoje pasigedau nors menkučių pastangų padėti išsivaduoti Lietuvos gėjams. O tuo atveju, jei darbų autorius nėra gėjus (arba jeigu gėjų išlaisvinti vis dėlto nepavyktų), manau, derėtų tokiu bent apsimesti.
Vilniaus Romų likimą nagrinėjančių kūrinių Kęstučio parodoje taip pat neišvysime, nes autorius nepasivargino prisliūkint prie kokio taboro ir per tvorą greit greit nufotografuoti keleto nieko bloga neįtariančių jo gyventojų. Drauge būtų papuošęs ir savo feisbuko paskyrą. O gal šis nuoširdumo stokojantis individas jos nė neturi?
Galiausiai egzistuoja ir kitos problemos Lietuvoj, gal kiek menkesnio masto už minėtąsias, bet ne mažiau skausmingos mūsų nedidelei šalelei. Tarkim, gal ne visi skaitytojai žino, jog mūsuose yra engiami lietuvių tautai nusipelnę žmonės ir kokios nežmoniškos lemties kai kurie iš jų sulaukia... Štai kad ir visų mūsų numylėtas tragiško (manau, šis žodis tinkamiausias) likimo genijus Andrius J.6, dar nesenas literatūros klasikas. Tikriausiai daugelis jau žinote, kad, nemenko būrio savo giminaičių dailininkų spiriamas, gerasis literatas ant savo gunktelėjusių pečių užsikrovė ir akivaizdžiai jam nepakeliamą dailės kritiko naštą...
Dėl šios priežasties Rašytojas (iš didžiosios raidės, be abejo) pastaruoju metu tapo pernelyg jausmingas, irzlus, netgi verksmingas. Kokią už save menkesnio literatūrinio svorio žmogystą gali netikėtai ir užpulti. Blogiausia, jog kalbėdamas apie savo didžią personą, vis dažniau renkasi įvardį „mes"...
Sunku net sumąstyti, kaip šią problemą spręsti, kaip nelaimingajam pagelbėt? Vargu ar tokiu atveju dar išvis padėtų meninės išraiškos priemonės, ar, tiesą sakant, neprireiks medicininių? O gal reikėtų užsakyt Šapokai nutapyti kokį graudų paveikslėlį šia tema, gražutį tokį, kaip dabar Kęstutis moka... Galėtų nutapyt, juk rankos nenudžiūtų.
Tarkim, šitokį: vasara, saulė, mažas žvejų miestukas. Gulbės mariose, pamary – baltas kaip sniegas rožynas. Pakrante spūdinantis mūsų gyvasis klasikas A. J., dailiai papuoštas šviesiais vasariniais rūbeliais... Rojus žemėje, ar ne? Galbūt, išvydus tokį paveikslą, suspaustų ir minėtiems vargšo rašytojo giminaičiams širdeles, gal nebekankintų daugiau jie nelaimingojo literato...
Tačiau kiek užsisvajojom ir vėl nukrypome nuo temos. Grįžkime (gal tas „mes" užkrečiamas) prie Kęstučio Šapokos parodos aptarimo bei visiško jos sutriuškinimo.
Taigi, vietoj šių mano aptartų aktualių aktualijų autorius renkasi akivaizdžias senienas. Viena iš jų – kur buvus, kur nebuvus – mūsų visai nesena sovietinė praeitis. Praeitis, kuri tuo pačiu ir dabartis – savo tapyba lyg ir teigia pagiežingasis Kęstutis Šapoka, įkyriai primindamas, kad mūsų visų gyvenimus tebevaldo grupelė vis tų pačių sovietinių dinastijų atstovų.
Autoriau! Autoriau! – šaukiu aš apsiputojusi (o, čia kaip tikrai(-am) dailės (ar net literatūros?) kritikei(-ui) išėjo). Kodėl gi tu tokis durnas? Kur tu tas sovietines dinastijas matai? Juk tai tikrieji Lietuvos patriotai, jos Garbė bei Sąžinė. Jos Babkės, pagaliau. Politinis, finansinis, kriminalinis ir meninis elitas all in one. Šie žmonės ir taip nepelnytai puolami, o to daryti jokiu būdu nederėtų, nes jie ypač jautrūs (neargumentuotai!) kritikai. Nesąžininga taip – vieni tiek laiko statė (Valdovų rūmus ar sovietmečio miegamuosius rajonus), o kiti tiktai griauna ir griauna (tarkim, kolūkius ar Sovietų Sąjungą). Teisybės nėra ant šio svieto. Fu.
Ir visai jau netinka peikti tų mielų, žavių velniukų iš tokio pat žavingo bei neblogo dailininko Žmuidzinavičiaus aruodų, nes ši kolekcija yra ne tik nepriekaištingo meninio skonio pavyzdys, bet ir sėkmingo prieškario Kauno poniučių bei sovietinės „lietuvių liaudies" mentalitetų klonavimo rezultatas (visai nieko siužetas karikatūrai, sakyčiau: didelis raudonas velnias nemokamai dalija mažus pseudosimpatiškus molinius velniukus. Suvenyrai atminimui. Pomni obo mne). Na, gal aš čia kiek ir užraičiau, tačiau sutikite, geriau nusišnekėt, bet bent kartais ką pagirt, įvertinti. Pastebėti ką nors gero, šilto ir pozityvaus. O amžinai įniršusiam Šapokai to derėtų tiktai pasimokyt...
Kita vertus, nežiūrint autoriaus įtūžio, pagiežingo bei stačiokiško svaidymosi neargumentuotais kaltinimais, parodai akivaizdžiai trūksta pozicijos aiškumo, savotiško moralinio stuburo. Nesiūloma surinkti mūsų kairiųjų pažiūrų veikėjų ir išgabenti jų kur nors į Maskvą (vienas iš tokių net dalyvauja parodoje, berods, svečio teisėmis), kas būtų visiškai teisinga bei adekvatu. Tarsi to dar negana, į savo parodą Kęstutis prisikvietė net ir vienos sovietinės menininkų dinastijos atstovų, lyg bandydamas įteigti eretišką mintį, kad geras menas vis dėlto daug ką pateisina. Darbas išlaisvina, atseit.
Galiausiai, mano autoritetinga nuomone, parodoje nėra ir jautraus, nesumeluoto tikrojo patriotizmo apraiškų. Trūksta nors trupučio elementaraus nuoširdumo, atsivėrimo tautai bei žiūrovui. Netupima narve prisirakinus „už Lietuvą" (kaip kažkada yra nutikę kitam Kęstučiui (bet ne menotyrininkui)), o tai savaime įrodytų dorus autoriaus ketinimus tautinių vertybių atžvilgiu bei sveiką potraukį Nacionalinei premijai. Nors dabar, sakyčiau, gvieštis tos premijos Kęstučiui Šapokai gal dar kiek ir ankstoka, bet po poros trejeto metelių jau būtų galima pradėt nešioti kryžių maršrutu ŠMC–NDG...
Na, tai gal aš ir baigsiu šia sielvartinga gaida savo rašinėlį, nes pavargau, tiesą pasakius, o ir nusibodo... Keistenybių7 bei trūkumų naujojoje K. Šapokos parodoje – nors vežimu vežk, visų nei aprėpsi, nei į straipsnį sudėsi. O jūs, mano brangūs skaitytojai, pasistenkit jį (straipsnį, ne Kęstutį) vertinti atlaidžiau. Atminkit, ne visai adekvatus žmogus visa tai rašė – tapytojas, kuris yra dar ir boba. Žodžiu, viskas, ko iš jūsų šiuo atveju reikalaujama, – poniatj i prostitj...
1 Taip pradedamas kiekvienas geras meno kritikos straipsnis.
2 Beje, čia galima pamatyti ne vien tapybos darbų, nors, pavyzdžiui, mane dėl daugeliui suprantamų priežasčių domina tik tapyba.
3 O jei nežinote, tikiuosi, susirasite patys.
4 Daugiau apie šių aikštingų, nenuspėjamų žmogystų klastas bei nusikaltimus žmonijai galite pasiskaityti knygoje „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai".
5 Tarp kitko, pastaroji yra kraštutinis nusikalstamo lietuviškojo tapybinio individualizmo pavyzdys – pati paišo tuos savo darbelius, pati juos giria. Kai vyras girdavo, tai bent būdavo nebloga proga paspiegt, o dabar jau visai iš jos jokio tolko.
6 Pavardės dėl visiems suprantamų priežasčių neminėsiu
7 K. Š. yra bene vienintelis autorius Lietuvoje, nupaišęs Leniną ir už tai negavęs jokio honoraro.