Kazimieras Brazdžiūnas. PT (požiūrio taškas)

Henriko Čerapo paroda „Aftermath“ „Meno parko“ galerijoje Kaune veiks iki balandžio 14 d.


Paroda „Aftermath“ („Pasekmės“) „Meno parko“ galerijoje užima visus tris aukštus. Parodos autorių Henriką Čerapą galima vadinti atskalūnu, tačiau jo tapyba jau yra palikusi ir vis dar palieka įspūdį daugeliui. „Aftermath“ – ne išimtis, todėl prieš vartodami pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.

Iškart bėgu į antrą aukštą, nes pirmajame dažniausiai eksponuojama tai, kas liko, arba ši erdvė tiesiog sunkiai suvaldoma. Jau nuo laiptų antras aukštas žada kažin ką netikėta – tolumoj girdimas traukinio dundėjimas intriguoja. Užlipus atsiveria meistriškai išeksponuotos drobės, o tarp jų įsirėžusi reisuojančio traukinio projekcija. Toks sprendimas H. Čerapui nebūdingas, vis dėlto jis pasiteisina, tiksliai papildo ir priverčia suklusti. O klausytis yra ko, nors menininkas groja tik juodais pianino klavišais – tapyba didaktiška, konkreti ir aiški. Mechaniški potėpiai žemyn virsta mosto ir jėgos registrais, lyg chrestomatijos rinkiniai lentynose aiškina: štai taip turi būti ir ne kitaip. Kyla mintis, kad vyrukai iš „Ghia“ projekto renginio plakatui galėtų pritaikyti bet kurį tapybos darbą. Antro aukšto „tunelis“, į kurį patenka žiūrovas, yra parodos ašis, todėl pirmasis yra perteklinis, o trečio aukšto paveikslai tėra DLC (downloadable content – parsisiunčiamo turinio paketas, arba papildinys jau esamam turiniui, – red. past.), už kurį nereikia mokėti.

Atsikartojantys nutekėjimai, kai kur manieringai padailinantys pačią paveikslo struktūrą, dekoruoja ir nebūtinai sufleruoja kontrastą tarp potėpio jėgos ir nevaldomos inercijos. Potėpis iš dešinės į kairę yra indeksas, matomas galbūt kaip mikroekspresija, kad tai tapė žmogus, o ne dirbtinis intelektas. Todėl neatsitiktinai randu sąsajų su Juanu Uslé, tik šis yra kiek saldesnis, tačiau tapo panašiu „štrichavimo“ metodu, H. Čerapas turbūt už tokį pastebėjimą nepaplotų. Šioje tapyboje svarbiausia yra pats veiksmas, primenantis industrinių mechaninių spyruoklių susitraukinėjimą. Sudaužytos drobės, pasak autoriaus, niekinės: „Dabar man tapybos darbas yra nereikšmingas niekis, jis tik Nieko frag­mentas, inercijos dalis – jis nebeturi vardo, jis tapo bendrinis. Aš iš jo nieko nebereikalauju, jokio įdomumo“ (ištrauka iš H. Čerapo susirašinėjimo su šveicarų tapytoju Pierre’u-And­ré Ferrand’u). Tačiau galime įžvelgti paradoksą, kadangi parodoje eksponuojami paveikslai sukuria „kažko“ jausmą bei atmosferą, tampančią totalinio tapybinio akto įrodymu. H. Čerapas paveikslais verčia susimastyti arba savo galvoje inscenizuoti šio kūrybinio veiksmo mizanscenas.

 

Henrikas Čerapas. „Aftermath. Latvių šokiai“
Henrikas Čerapas. „Aftermath. Latvių šokiai“

 

„Aftermath“ yra tapybinio hermetizmo pasek­mės, o gal ūmūs simptomai, todėl nenuostabu, jog šią tapybą sunku suvirškinti dažnam parodos lankytojui. Toks žanras gali nenormaliai susukti žarnas. Dundės ir daužysis ausyse, turėtų retkarčiais aptemti akyse, o nosyje esantys receptoriai dilgčios nuo įkaitusios juodos dervos kvapo. Tokiam eiliniam, paprastam tapytojėliui kaip aš gali kilti egzistencinių klausimų ligitimuojant savo paties tapybą.


„Vytautas Povilaitis. Ėjimas į tapybą“ (kuratorė Kristina Budrytė-Genevičė) Kauno paveikslų galerijoje veiks iki balandžio 7 d.


Kauno paveikslų galerija išgyvena turbūt nykiausią laikotarpį, kokį galiu prisiminti. Kai turimos tokios patalpos ir gana lėtapėdiškai reaguojama į šiuolaikines tendencijas, naivu tikėtis grandiozinių hepeningų. Tačiau horizonte sužibus žvaigždei ima drebėti žemė – keičiasi valdžia, muziejaus direktore išrinkta Ina Pukelytė. Taigi simboliškai Vytauto Povilaičio retrospektyvinė paroda turėjo arba turėtų tapti katarsiu. Bet ar tikrai?

Trumpai aprašysiu tai, ką išvydau ir pajutau paveikslinėje. Dar neatsidariusius retrospektyvai, žinia­sklaida ir įvairūs socialiniai tinklai masino žmones nešti šio tapytojo darbus būsimai parodai, nes planuota parodyti kuo didesnį spektrą. Gal ir įdomi idėja – juk būna atvejų, kai lobiai randami kažkaip ir kažkur, pvz., pas kokią močiutę, palėpėj ant aukšto, po lova guli pakavota drobė, o po kurio laiko paaiškėja, kad tai seniai mirusio klasiko kūrinys, kuris vėliau pristatomas kaip dingusi ar pavogta vertybė. Tačiau šis atvejis labiau priminė principą, pritaikytą kasmečiam „Geriausio metų kūrinio“ konkursui, kai dalyvauti gali bet kuris bet kada / kažkada kažin kaip šį tą nutapęs, nupiešęs ar nulipdęs, vėliau giriasi sudalyvavęs parodoje, o paskui dar ir išdidžiai fotografuojasi prie savo kūrinio. Tiesa sakant, nežinau, ar taip sudėtinga atlikti tyrimą ir paieškoti seniai užmirštų V. Povilaičio kūrinių patiems kuratoriams, bet žinau, kad tam tikrą atranką išties buvo galima atlikti. Taip pat nepaaiškinamas noras mistifikuoti ir apsupti menininką legendomis.

 

Vytautas Povilaitis. „Baltų pavasaris“
Vytautas Povilaitis. „Baltų pavasaris“

 

Pasitinkantis paveikslas „Baltų pavasaris“ nuteikia džiugiai, tačiau dar neįžengusiam į pagrindinę ekspozicijos erdvę pono Byno kolegė griežtu tonu liepia pasidėti kuprinę, todėl turiu grįžti, užlipti ir vėl nulipti, pradėti viską iš naujo. Matyt, pagalvojo, kad galiu išsinešti kokią drobę. Kiek pasipurtęs imuosi peržiūrėti. Jau iš tolo regiu: čia kvėpuoti paveikslams tikrai niekas neleis. Beveik per visą salės ilgį įstrižai įterpta siena suponuoja V. Povilaičio kelią, įvairius kūrybinius nuokrypius ir atradimus. Bet kam taip viską sugrūsti? Kam viską taip sumuziejinti? Juk pavieniai darbai ir kalba apie išsilaisvinimą, ieškojimą, šviežio oro gurkšnį – išties įdomūs sumanymai ir kompozicijos. Sudžiūvusios drobės, trupantys dažai, antitechnologiniai eksperimentai rodo ne tik drąsą, bet ir nepriteklių. Bevaikščiodamas nugirstu trumpą komentarą, kuris man patvirtina kirbėjusią mintį: „Na kodėl tiek mažai vietos palikta paveikslui...“ – atsidūsta tragiškai nusvirusiomis rankomis praeinantis žiūrovas. O aš, įėjęs į tolimiausią salę, jaučiu, kaip gniaužiasi kumščiai – siaubo kambarėlio neišvengta ir šį kartą. Iš kur tas fetišas socrealistinėms kompozicijoms, kuriose atšipusiais dantimis draskomas paviršius? Ar tikrai reikia viską rodyti, net ir užsakomuosius darbus? Nes, atrodo, paskiri paveikslai tapyti tam, kad užsidirbtų pinigą duonai nusipirkti ir dantims susitvarkyti. Lyg šlapiu skuduru per veidą laisvoje Lietuvoje. Todėl ši salė mane išveja lauk. Gal toks ir sumanymas – neužsibūti per ilgai.

Parodos idėja supažindinti su nežinomu ar kiek primirštu menininku yra sveikintina, tačiau jos įgyvendinimas perša mintį, kad patiems kuratoriams pristigo idėjų, kaip pristatyti šio menininko kelią. Banaliai tariant, kiekybė čia nevirto kokybe.


Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio paroda „1+1=1 ir du taps vienu“ Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje veiks iki balandžio 8 d.


Parodos pavadinimas nurodo į matematinį iracio­nalumą, poetinę ar filosofinę mintį, o gal tiesiog iliustruoja vyro ir moters sąjungą, vienovę. Nusiteikiu, kad paroda ir jos eksponatai bus sukurti abiejų autorių, tai būtų kiek banalu, tačiau perskaičius kūrinių etiketes paaiškėja, jog tik tam tikri paveikslai buvo kuriami kartu. Vadinasi, ekspozicijoje turėtų susijungti du skirtingi poliai. Bet ar susijungia?

Taip, nors kai kurių kūriniai atrodo ne visai vietoj, arba tarsi jie būtų atnešti iš visai kitos parodos. Be 7 parodai sukurtų autorių postulatų (iš „troškimo sau ir žiūrovui pa(si)aiškinti“), prie parodos ekspozicijos galima įnirtingai kabinėtis. Paskirų paveikslų atlikimas ir dažų šašai, uždažyti fonai, išsikerpančios figūros, įsiterpusios drobulės bei religinės užuominos erzina, tačiau nepaaiškinamai veikia ir sukuria bendrumo nuotaiką.

 

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. „Dvikova“
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. „Dvikova“

 

Andrius Makarevičius. „Ateitis ir praeitis rajono teatre“
Andrius Makarevičius. „Ateitis ir praeitis rajono teatre“

 

Frykiški moters ir vyro biustai dalija ir taip architektūriškai sudėtingą Pamėnkalnio galerijos erdvę į dvi dalis. Tai lyg amžina kova, opozicija, dialogas, aliancas. Mažesnio formato paveikslai papildo didesnius, tačiau neišnyksta gana tirštoje ekspozicijoje. Konceptas „išsiriša“, bendras vaizdas išaiškinamas ir dekonstruojamas minėtais 7 postulatais (pvz., „5. Asmodėjas – judėjų demonas, santuokos priešas, ardęs ją, siųsdavęs impotenciją, seksualinį šaltumą. „Asmodėjo“ scenos šaltinis – Tobito knygos pasakojimas (Tob 3–8) apie Sarą ir Tobiją, iš Saros išvarytą demoną. Asmodėjas nužudė septynis Saros jaunikius pirmąją vestuvių naktį, tik Tobijui pavyko sunaikinti prakeiksmą ir įveikti demoną. Išgelbėtoji Sara – tai SMM, jos gelbėtojas Tobijas – tai SM. Francisco Goyos nutapyto paveikslo pavadinimas toks pat – „Asmodėjas“). Tačiau negalima pykti – nujaučiu, toks ir buvo tikslas. Subalansuota, ir pritaikyta žiūrovui. Matematinis veiksmas tampa racionalus: 1+1=Androginas.

P. S. Paveikslas, kurį parsineščiau namo, – „Nenorėjo jam atleisti“ (2019 m., SMM).


Andriaus Makarevičiaus paroda „Stoties rajono pasakojimai, arba Mandelos efektas“ LDS galerijoje „Arka“ veikė vasario 22–kovo 8 d.


Šis marginalus tapytojas ir galbūt būsimas politikas, dar neseniai nagrinėjęs abstrakčiosios raiškos subtilybes, prieš savivaldybių rinkimus nusprendė atidaryti parodą socialinės kritikos tema. Atsivedu prie Aušros vartų sutiktą ubagą – pasiūlius jam apžiūrėti parodą už 5 eurus, šis sutinka. Jį pasikviečiu ne šiaip kompanijai palaikyti, o norėdamas atlikti nedidelį socialinį tyrimą. Savaime aišku, tyrimas nėra objektyvus dėl dalyvių skaičiaus, tačiau imuosi jo dėl meno ir stoties rajono. Kas geriau gali žinoti apie stotį už žmogų, ten praleidžiantį pusę savo laiko?

Įžengiam į „Arką“. Mudu iškart pasitinka tiršta ekspozicinė erdvė, pilna šaižių tapybinių santykių ir persod­rintų spalvinių dermių. Na, ir kolioras – tokio stoties rajone regėjęs nesu. Apžiūrėjęs parodą likimo kolegos paklausiu, gal jis yra kažką panašaus matęs stoties rajone? Šis atsako, kad ne, tačiau jam labai patiko, nes gražu. Vis dėlto mane, akylesnį meno žiūrovą, kankina vienas žodis – naivu. Tapybinė mėsa bei laužytos kompozicijos neįtikina – perkrautas figūratyvas virsta per kraštus ir sulimpa į kažin kokią tapybinę tešlą, išsilydžiusią vaikiškų žaislų plastmasę. Konceptualus turinys neatitinka autoriaus propaguojamos primityvios tapybos. Daugelis paveikslų perša mintį, kad viskas išgalvota, arba, kaip Arvydas Šaltenis pasakytų, sumeluota. O juk autorius praleidžia tiek daug laiko stoties rajone – improvizacinis laukas, matyt, taip užkrautas motyvais, jog tapant išmetė „error“. Antroje salėje ekspozicinė oazė su lyriškais horizontais ir dangaus motyvais tampa poilsio stotele nuo akį raižančių pastozinių sluoksnių. Jaučiuosi tarsi būčiau stabtelėjęs su sunkiais krepšiais skubėdamas namų link.

Stoties rajono veikėjai panašesni į reiverius iš „Kablio“ nei į tuos marozus, apie kuriuos autorius bando pasakoti. O apie balandžius yra puikiai pasisakęs tapytojas Lucas Tuymansas kūrinyje „Pigeons“ (2001), tad čia tiesiog patylėsiu ir leisiu pasigooglinti patiems. Parodoje kabantis treningas tampa kritinio žvilgsnio stygiaus simboliu arba tiesiog akcija atrakcija nuobodžiaujančiam lankytojui – atseit trumpam įsijausti į stotiečio amplua. Nejautru. Todėl ilgai nepostringaudamas prieinu prie išvados: ši paroda yra A. Makarevičiaus fantazija arba svajonė. Nelsono Mandelos efekto nebuvo, nes tai parodos autoriaus pasaulis, o ne žmonių masės klaidingai suvokiama stoties rajono projekcija. Tai poetinės idėjos ir vizijos, kurios galbūt bus realizuotos jam tapus politiku. Bet, ai, ką aš čia... Graži paroda.

Kita A. Makarevičiaus stotelė – Kaunas. „Stoties rajono pasakojimai“ Šiuolaikinio meno ir mokslo centre atidaryti balandžio 1-ąją.