Šioje išgalvotoje parodoje yra meno kūriniai, kurie niekada nesusitiks vienoje ekspozicijos salėje, bet jie, kaip ir visi didieji mūsų gyvenimo vaizdinių ir failų masyvai, yra laikomi debesyse. Atmosferoje susidarius jų sankaupai ir per dideliam slėgiui, pradeda lyti menininkų nuojautomis, įvairiomis nerimo formomis ir ateities laiškais. Tad šį kartą minčių plotmėje susitiko ir miesto audinius apraizgė Krzysztofo Franaszeko stiklo ir dervos objektas „MX21“ iš parodos „Pagautieji paviršiai“ galerijoje „AV17“, dueto „Pakui Hard­ware“ darbas „Fossil Fluent“ (žr. 3 viršelį) iš parodos „Gulbės, torsai, hologramos“ projektų erdvėje „Editorial“ bei Tomo Sinkevičiaus ir Viltės Bražiūnaitės videokūrinys „Saulėgrąža“ (žr. 3 viršelį) iš parodos „Odd Attractor“ galerijoje „Vartai“. Vilniaus senamiesčio plane jų eksponavimo vietos sudaro skirtingų kraštinių trikampį, bet kokią matematinę formulę pritaikyti, kad virš miesto gyvenimo pakibę gyviai, pasivertę kūriniais, pasakytų tiesą?

 

Krzysztof Franaszek. „MX21“. Iš parodos „Pagautieji paviršiai“ (galerija „AV17“). Nuotrauka iš galerijos archyvo

 

Tiesa, T. Sinkevičiaus ir V. Bražiūnaitės kūrinys „Saulėgrąža“ iš pastatomo monitoriaus kalba pats ir ganėtinai daug. Greta yra kolonėlės ir plastikinės dėžės, iš kurių suformuota vieta žiūrovams šiek tiek primena ausies formą, atsakingą už informacijos perdavimą tarpžvaigždinei erdvei (iš kurios ir atkeliavęs keistasis atraktorius – parodos herojus). Šių laikų tendencijas filtruojanti gyvenimo būdo formuotoja ir pagrindinė video veikėja Saulėgrąža šaržuoja socialinių tinklų aktualijas, kai išties lengva greitai sužydėti, bet lygiai taip pat greitai ir nuvysti. Gėles, saulę, gamtos mylėtojus ji iškeičia į skaitmeninę aplinką (arba įkalinimą vazoje). Lauke ją puolė vabalai, o socialiniuose tinkluose – įkyrūs sekėjai. Filtrų gausiame pasaulyje dievų vaidmenį atlieka medijos ir vietoje įkvėpimo ir tikėjimo šaltinio kažkaip randame nuovargį, beprasmiškumą, tuštybę ir stresą. Ilsimės šalindami toksiškus komentarus, neigiamybes, kitokias nuomones ir taip kasdien mokomės naujos normalybės. „Laisvi vartoti ir nebūti suvartojami“, – ramiu balsu sako saulėgrąža. Autoriai puikiai identifikuoja socialinių tinklų narciziškumą paversdami jį saulėgrąžiškumu. Perkreiptas medijos veidrodis, pripildytas meilės sau, tikėjimo, orumo, pasididžiavimo savo darbais, tarsi sudūžta supratus, jog, užuot viltingai stiebusis į saulę, atsitrenkiama į mėlyną ekraną.

 

Tomo Sinkevičiaus ir Viltės Bražiūnaitės videokūrinio „Saulėgrąža“ (2021) kadras. Iš parodos „Odd Attractor“ (galerija „Vartai“)

 

„Pagautieji paviršiai“ – urbanistinio atspindžio paveikslas, kuriame skubantis miesto žmogus staigiai perbėgo iš pramoninio kvartalo į senamiestį, o pakeliui periferinėje matymo zonoje surinko vizualinius triukšmus, kietąsias medžiagas, šviečiančius ekranus, kelio ženklus ir dar velniai žino ką. Prie nieko neprisilietė, bet viską atspindėjo. Lenkų menininkui K. Franaszekui miestas yra kaip žmogaus dirbtinai suformuota erdvė su sintetiniais kraujotakos mechanizmais, kuriuos vėlgi susikūrė jis pats. Bet medijose ir širdyse mes nuolat šaukiamės gamtos ir kaip didžiulis to protrūkio rezultatas atsiranda „MX21“. Drugį primenantis skulptūrinis objektas susideda iš dviejų geldelės formos stiklinių sparnų, o vietoje moliusko – pailgas, iš dervos suformuotas gumulas. Skraidančios kriauklės nėra žmogaus akiai įprastas objektas, bet kai taip bėgame paviršiais, pasivaidenti gali bet kas. Žaidžiant šviesai susikuria erdvės, palankios mūsų sąmonės ir pasąmonės žaidimams, arba, kaip rašoma parodos anotacijoje, alternatyvus pasaulis, kosmosui artima erdvė. Dėl blausaus apšvietimo akis kūrinį priima it įkyrią, bet elegantišką ant sienos nutūpusią musę. Gretimoje galerijos patalpoje išjungus LED lempas, dailiai nugludintos ir tobulai išdirbtos stiklo formos pradeda pasakoti visai kitas istorijas – prieš akis pasirodo atplukdyti ir vis dar srovės nešami, lengvai nugludinti upės akmenys, o gal pailgas, aptakus ruonio siluetas su trumpa uodega, pasimetęs ir patikėjęs miesto gamtinėmis simuliacijomis. Prasižiojusios geldelės pavėsis atveria ir tam tikrus slaptus gatvių ir laidų apregztus mikroorganizmus, matomus tik laboratorijoje per mikroskopą. Miesto triukšmadario-drugio kuriamas šešėlio efektas daug iškalbingesnis už patį objektą, matyt, todėl, kad apšviesta išties kažkas reikšminga.

 

„Pakui Hardware“ darbas „Fossil Fluent“. Iš parodos „Gulbės, torsai, hologramos“ (projektų erdvė „Editorial“). Nuotrauka iš galerijos archyvo.

 

Sugrįžtame prie vorų. Šie, žinodami ar nežinodami, susitinka parodoje „Gulbės, torsai, hologramos“, kur mezga naujus prasminius tinklelius ne tik parodų erdvėje, bet ir painiame miesto audinyje. Mitologinio ir šiuolaikinio mokslo dueto „Pakui Hard­ware“ kūrinys „Fossil Fluent“ eksponuojamas ant perdirbto plastiko pakylų, spalva primenančių betoną, tačiau dailiai atidengtame medžiagos profilyje regimas sluoksniškumas primena marmurą, o šis suteikia prašmatnumo. Kurti tokiomis svarbiomis temomis kaip nuolatinis žmogaus gamtos išnaudojimas, ir patiekti tai skaniai it saldainius ant scenos – prabanga ir privilegija. Žinome, jog kūrėjams Neringai Černiauskaitei ir Ugniui Gelgudai rūpi sintetinės bio­logijos, robotikos, reflektyvaus žvilgsnio per žmogaus kūno organizmą, technologijas ir gamtos santykio etiką klausimai. Šviesesnės ir tamsesnės rudos spalvos formos – iš stik­lo nulietos pasaginių krabų poros – šiek tiek primena in ir jang pradus, galimai klausiančius, kiek mokslo įsikišimo yra gamtoje, kiek gamta yra pajėgi išgelbėti pačią žmoniją? Atsiribojus nuo fakto, kad pasaginiai krabai nyksta dėl žmonijos troškimo stiprinti vitališkumą (jų neįprastos mėlynos spalvos kraujas turi ypatingų antibakterinių savybių ir yra plačiai naudojamas medicininiuose tyrimuose), vaizduotė sukuria savo tobulos gamtos atkartojimo ritmą. Atrodo, parodoje pastatyti tarytum laido dvyniai – graikinis riešutas, perskeltas perpus ir sujungtas silikoniniu vamzdeliu, kuriame įlietos išbrinkusios šalavijo sėklos, vertinamos dėl medicininių savybių ir maistinės vertės. Šitame žmogaus-gamtos cikle mes esame kaip tos tampriai viena su kita sujungtos skiltelės – kenkdami viename krašte, visa tai gauname atgalios. Mainų ratas yra uždaras, vyksta nuodų cirkuliacija, kaupiasi įtampa, tvenkiasi debesis ir netrukus pradeda lyti.

Apėjome ratą. Ir šis ciklas vėl vyksta nuo pradžios: ryte pabusi Saulėgrąža įsijungs telefono kamerą ir sveikinsis su sekėjais, miesto drugys suplasnos stiklo sparnais, iškeldamas eilinį žmogaus būties ir savo sukurtos dirbtinės aplinkos santykio klausimą, galbūt mesdamas dar pilkesnį šešėlį, o būtinybės saitais susijungusios dvi pasaginių krabų stiklinės formos romiai žvelgs į rytojų. Ir taip nuo voro, apraizgiusio saulėgrąžos lapus, per miesto metalinius siūlus, kuriais keliauja troleibusai ir požeminiai inžinerinių linijų voratinkliai, iki tų, kurie virto hologramomis. Ši išgalvota paroda skirta ne meno kūriniams, kurie niekada nesusitiks vienoje ekspozicijos salėje, bet susitiko technologijos ir amžinybės diskurse. Siekis būti matomiems ir reikšmingiems toks didelis, kad patikėjome galintys būti nemirtingi. Sukilo stiprus vėjas ir padebesiais keliauja šios idėjos.

Padebesių paroda susideda iš:

Viltės Bražiūnaitės, Tomo Sinkevičiaus ir Vikos Prokopavičiūtės pa­rodos „Odd Attractor“ galerijoje „Vartai“, 2021 12 04–2022 01 14;

Krzysztofo Franaszeko parodos „Pagautieji paviršiai“ galerijoje „AV17“, 2021 12 03–2022 01 13;

Parodos „Gulbės, torsai, hologramos“ parodų erdvėje „Editorial“, 2021 12 17–2022 01 15.