Vizualieji menai


Donata Minderytė. Tyla

2023-12-27 01:16:30

Paveikslai, norėdami paveikti, privalo talpinti savyje siaubingą tylą, teigia Lucas Tyumansas, paveikslai mums nesako, ką turėtume daryti, antrina Marlene Dumas. Pastaruosius kelerius metus apie tylą tapyboje mąsčiau daug, svarstymus ramsčiau teoriniais kon­struktais, autoritetingų ir ne visai patikimų šaltinių citatomis, lygiagrečiai vykdžiau ir praktinius testus – vaizdų „tildymo“ pratybas. Kartais tyla buvo sunkiai pakeliama, retais atvejais raminanti, o dažnai p...


Ingrida Mockutė-Pocienė. „Vienas kūnas“ (2008–2023)   Nežinia, kada introspekcija ir savirefleksija virto tapatumu. Taip, išties keistas vėrinys iš trijų įtartinų žodžių, juolab pabertų epochoje, kurioje, nors garbinant (ir pelnytai) individualumą, manieringai bodimasi individualizmu. Vidujybės matininkai – visi tie minčių ir gestų meistrai knygose ir drobėse, vėliau ir fotografijose plėtę merkatorišką asmens išklotinę, – jie...


Barbora Gediminaitė – islamiškų maldos kilimų gelbėtoja, tekstilininkė-veidrodininkė, šviesos tyrinėtoja. Daugelio „ArtVilnius ’23“ mugės lankytojų dėmesį patraukė ir jos sukurta veidrodinė „Maldų siena“ karo tema. Kalbėjomės su Barbora apie Rytus, jų artumą, veidrodžius, kultūros įvairialypiškumą, ribas ir abejones.       Kodėl ir kaip tavo gyvenime atsirado Rytai? Ko ten ieškojai, ko trūko? Vidurio Rytai atsi...


Algimantos Švėgždos „Autoportretas su moliūgu“ buvo eksponuojamas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje vykusioje pa­rodoje „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ (parodos kuratorė Monika Krikštopaitytė). Dažnai prie jo sustodavau, kažin kas jame mane traukė – pastebėjau, kad yra paveikslų, prie kurių norisi ilgiau pabūti ir įsižiūrėti, šis buvo vienas tokių.&...


× Živilė Galdikienė   Su dėstytoja, dramaturge, rašytoja dr. Gabriele Labanauskaite, pradėjusios pokalbį nuo ankstyvųjų kūrybinių patirčių, Y kartos ieškojimų, pereiname prie rašančiojo baimių, teatro lauko, aktyvizmo lygių galimybių srityje ir kelionių, kai kartais tenka lipti pro langus. Šis pasikalbėjimas turbūt ir yra apie langus: gebėjimą juos rasti, atverti, o jų nesant – imti ir išsikirsti naujų. Pavyzdžiui, siekiant naujų kūrybinės ra...


      Koks klausimas tave jaudina?    Doktorantūros studijų metu mano dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip nežymus judesys, atsiradęs nejudriame paveiksle, gali suteikti kūriniui gyvybę. Analizavau tų judesių rūšis: judesio pasivaidenimą žiūrovo akiai, optinę iliuziją, aberaciją, trompe l’œil, paleolito laikų urvų piešinių animaciją, futurizmo dailę. Meninėje praktikoje žaidžiau ir žinias taikiau norėdama sukurti gyvą kūrinį. Ši sr...


  Antanas Gudaitis. „Akrobatas“, 1973, 116 × 100 cm, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Šaltinis: www.limis.lt.   Kiekvieną kartą vaikščiodama po Nacionalinės dailės galerijos sales, vienoje jų apsistoju ilgėliau – mano dėmesį patraukia vienas paveikslas. Tai Antano Gudaičio ,,Akrobatas“ (1973) – tapybinė kompozicija, peržengianti fizines paveikslo ribas, stipriai paveikianti mano emocijas ir siekianti giliai glūdinčias patirtis,...


Žmogui visada rūpėjo, kuriame evoliucijos etape jis yra, o menas – barometras, termometras ar dar koks matavimo įtaisas, padedantis išmatuoti būvį, o menininkas, gebantis sugauti ir atpažinti savo esybės vidinius virpesius, nujausti visuomenės ir planetos kismą, yra truputį – gal visai ne truputį – šamanas ar bent mediumas, darbu aiškiai konstatuojantis: esame štai čia. Deja, šiais laikais menas dažniausiai fiksuoja visuomenės ligas. Kita vert...


    Kaip atsisakyti atminties?  Greičiausiai neįmanoma ir vien todėl, kad tik taip natūraliai ir išeina. O išeina neatrodyti kvailai, nes juk dažniausiai neatsimeni, į kuriuos klausimus jau esi atsakęs, o į kuriuos – ne. Galvoji, kad esi atsakęs, bet, pasirodo, dar nesi. Kiti irgi neatsimena, kad tu atsakinėjai, ir vėl iš naujo juos užduoda. Gera nepasimesti, kai atmintis atsisako tau pagelbėti, vis tiek juk ramiai sau žingsniuoti galima ir be jos....


  Ai Weiwei. „Hanų dinastijos urnos numetimas“, 1995.    Paprašytas įvardyti vieną savo mėgstamiausių kūrinių, turėjau gerokai pasukti galvą. Mintys linko tai prie Andy Warholo poparto eksperimentų, tai prie šokiruojančių Roberto Mapplethorpo vaizdinių. Galiausiai akis užkliuvo už garsaus kinų menininko Ai Weiwei fotografijų triptiko „Hanų dinastijos urnos numetimas“ (1995). Čia užfiksuota, kaip šis sudaužo Hanų dinastijos laikotarpi...