Antanas Gudaitis. „Akrobatas“, 1973, 116 × 100 cm, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Šaltinis: www.limis.lt. Kiekvieną kartą vaikščiodama po Nacionalinės dailės galerijos sales, vienoje jų apsistoju ilgėliau – mano dėmesį patraukia vienas paveikslas. Tai Antano Gudaičio ,,Akrobatas“ (1973) – tapybinė kompozicija, peržengianti fizines paveikslo ribas, stipriai paveikianti mano emocijas ir siekianti giliai glūdinčias patirtis,...
Žmogui visada rūpėjo, kuriame evoliucijos etape jis yra, o menas – barometras, termometras ar dar koks matavimo įtaisas, padedantis išmatuoti būvį, o menininkas, gebantis sugauti ir atpažinti savo esybės vidinius virpesius, nujausti visuomenės ir planetos kismą, yra truputį – gal visai ne truputį – šamanas ar bent mediumas, darbu aiškiai konstatuojantis: esame štai čia. Deja, šiais laikais menas dažniausiai fiksuoja visuomenės ligas. Kita vert...
Kaip atsisakyti atminties? Greičiausiai neįmanoma ir vien todėl, kad tik taip natūraliai ir išeina. O išeina neatrodyti kvailai, nes juk dažniausiai neatsimeni, į kuriuos klausimus jau esi atsakęs, o į kuriuos – ne. Galvoji, kad esi atsakęs, bet, pasirodo, dar nesi. Kiti irgi neatsimena, kad tu atsakinėjai, ir vėl iš naujo juos užduoda. Gera nepasimesti, kai atmintis atsisako tau pagelbėti, vis tiek juk ramiai sau žingsniuoti galima ir be jos....
Ai Weiwei. „Hanų dinastijos urnos numetimas“, 1995. Paprašytas įvardyti vieną savo mėgstamiausių kūrinių, turėjau gerokai pasukti galvą. Mintys linko tai prie Andy Warholo poparto eksperimentų, tai prie šokiruojančių Roberto Mapplethorpo vaizdinių. Galiausiai akis užkliuvo už garsaus kinų menininko Ai Weiwei fotografijų triptiko „Hanų dinastijos urnos numetimas“ (1995). Čia užfiksuota, kaip šis sudaužo Hanų dinastijos laikotarpi...
Mitinė žmonijos sąmonė kupina paradoksų. Nesvarbu, kokius senosios civilizacijų mąstysenos tekstus skaitysime – taika be karo, kaip ir harmonija be chaoso, nėra įmanoma. Net budizme, hinduizme tobulas pasaulis yra tik su netobulumais, o būtina taikos sąlyga yra tų netobulumų, kančios, pareigos, destrukcijos pažinimas ir priėmimas. Paradoksalu, tačiau dažnai šiomis idėjomis būdavo prisidengiama ieškant priežasčių pateisinti įvairius, net ir šventuosius karus...
Kai centralizuotai organizuotų civilizacijų maisto gamintojai pradeda jo pagaminti dar ir atsargai, centrinė valdžia sutelkia išteklių kitiems reikalams. Ima sparčiau vystytis technologijos, architektūra, atsiranda prabangių ritualų, dėmesys skiriamas įvairaus lygio pasilinksminimams. Vienas tokių – neseniai pramirguliavusi, praūkavusi, mira pradvelkusi (būta ir kvapnių pasirodymų) šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius ’23“. Gal šiek tiek panašu į...
Eva Labutytė (1938–2003), dailininkė, išėjusi. Užkopė gyvybės medžiu į dausas. Viena paskutiniųjų baltų užtarėjų, užantyje laikiusi raktus nuo senojo baltų, taip pat ir lietuvių, tikėjimo. Prūsų dievai IIII. Perkūnas, 1998. II variantas. Mišri technika, 50×35. Įsivaizduoju, kaip pamažu dūla daugybė neužrašytų istorijų. Po piliakalniais glūdi paskutiniai, dar neprakalbinti, baltų kultūros liudytojai. Iš ten ir mūsų protėviai kalba, tik jau...
Ką pagalvoji išgirdęs žodžius „menas“, „menininkas“? Pasitelksiu vandenyno metaforą. Menas, meninė veikla – tai vandenynas. Todėl meną interpretuoju kaip rizikingą, iššūkių kupiną, neištirtą, neprognozuojamą erdvę. O menininką galima traktuoti kaip amfibiją. Juk jis dvilypis. Viena vertus, neria į giliąsias meno erdves, jaučia riziką, begalinį meninės kūrybos potencialą, fiksuoja neištirtumą, stebisi aptin...
Išeiti iš proto – išmintinga Yra tokia paradoksali, individo ribas peržengianti sveikatos formulė: adekvatu, teisinga, sveika sirgti, jei sirgimas yra reakcija į nesveiką, sugedusią aplinką. Pavyzdžiui, visiškai teisinga depresuoti ar reaguoti agresyviai, jei aplink tave vyrauja iškreipti, žlugdantys santykiai, lygiai teisinga nukauti agresorių, saugantis nuo užkrato plauti rankas, ginantis nuo pernelyg didelio psichologinio smurto i&scaron...
Yra mergaitė Ona Marija Teresė Ji mirė būdama dvejų, bet jos ateitis nutapyta Ten jai šešeri, iš tėvų veidų sukomponuota mama ją norėjo kanonizuoti, yra paveikslai, apkalami apkaustais, nes pažvelgus be jų gali išeiti iš proto kaip ir po savo vaikų mirties. Dovilė Bagdonaitė, „Iš atvaizdo antropologijos konspektų“ (Tojanai Račiūnaitei) Nežinomas Abiejų Tautų Respublikos dailininkas. „Ber...