× Sara Poisson Samantonių kaime (Ukmergės r.) gyvenanti ir kurianti menininkė Oksana Judakova – ypatinga asmenybė. Grafikė, dizainerė, fotografė, galerininkė, parodų kuratorė, tekstų kūrėja. Avių augintoja. Kai kam ji – gyva, kitoniško, potencialaus, galimo, susapnuoto ar filme pamatyto gyvenimo vizija. Tarsi apie tai sušnabždėtų Jonas Mekas, sakęs: „Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom...
Liepos 23–rugpjūčio 6 d. įvairiose sostinės vietose vykusi Vilniaus performanso meno bienalė (VB23), organizuota Vilniaus miesto galerijos „Meno niša“, šįsyk buvo oficiali Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis. Pagrindinė renginio tema – Vilniaus miestas ir tiesiog miestas kaip kategorija. Antra vertus, net ir atsisakius akcentuoti temą būtų aišku, kad performansas, kaip meninės kūrybos žanras, negalėjo gimti niekur kitur, tik mieste. I&scaron...
Visada į naujas parodas einu su entuziazmu, be išankstinės nuomonės, patarimų nepaisau. Parodų atidarymų privengiu, nes tada ne tiek parodą apžiūrėsi, kiek su seniai matytais bičiuliais plepėsi. Galėčiau valandų valandas medituoti prie patinkančio darbo, tas pačias parodas lankyti ne vieną kartą, nes būna atvejų, kai darbų ekspozicija nurauna stogą, tada vis norisi tą susižavėjimo jausmą išgyventi dar kartą. Bet pasitaiko ir taip, kad parodas lankai kelis kartus, nes viduje kirba d...
Ar paroda apie pelkes, įvairiopą pelkėjimą tiesiogine ir perkeltine prasme stebėtojui galėtų suteikti priešingą jauseną, nei daugelis miestiečių yra susimodeliavę supratimą apie pelkę? Galbūt, bet šis atvejis ne toks, jei kalbėtume apie Bostone gyvenančių, Masačusetso technologijos institute dirbančių Nomedos ir Gedimino Urbonų retrospektyvinę parodą. Didžiąja vasaros paroda tapusi ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje („Dalinai užpelkinta institucija“, veiks iki...
Konotacinius mirties fotografijos elementus galima įvertinti iš arčiau pažvelgus į pačius atvaizdus. Pasak R. Barthes’o, fotografija gali pavirsti konotaciniu pranešimu pakeičiant patį denotacinį pranešimą, t. y. paslepiant užfiksuotos scenos parengimą fotografavimui, manipuliuojant pozomis, objektais ir kuriant vaizdinę apgaulę. Pasitikint kameros objektyvumu pamirštama, kad fotografas pasirenka, kas ir iš kokios perspektyvos bus fiksuojam...
Dievai ir žmonės ginčijosi tarpusavyje. Tada atsirado Niujorkas. Ignas Kazakevičius Judita Liaudanskaitė. „Anapus“ Surašymo biuro duomenimis, 2020 m. balandžio pabaigoje 77 proc. Niujorko mažųjų įmonių pranešė, kad krito pajamos, pardavimai, neįskaitant finansinės pagalbos ar paskolų... ...Šis miestas išgyveno pilietinį karą ir 1918 m. pandemiją. Jis išgyveno akcijų rinkos griūtis, Antrąjį pasaulinį karą, keletą finan...
Jauno tapytojo Manto Platūkio darbas, mano regoje įsispaudęs kaip elegantiška paveikslo odoje išskrosto vaizdo metafora. Čia esama kažko, kas sugrąžina prie pirmykštės regos pojūčio, dar neįtarpinto, laukinio, pavojingo ir nenuspėjamo. Prie to, kas paveikia kone mechaniškai, kaip kūnas veikia kūną, paviršius – paviršių. Patys vaizdai šiandien yra tapę laukiniais padarais, turinčiais galią ne tik valdyti mūsų žvilgsnį, kolonizuoti mint...
Sofos glostymo menas Kai buvau dar vaikas, senelių namuose buvo gera ir gražu glostyti senovinę aksominiu audiniu aprauktą žalią sofą. Priminė paslaptingą sustingusį gyvūną. Jį dengė švelnus, šiek tiek dygus audinys stačiais – panašiais į šepetuko – plaukeliais. Kartu su vaikystės drauge Dalyte bandydavome įvardyti savo lytėjimo pojūčius glostant sofą, tai buvo kažkas tarp gera, malonu, švelnu, įdomu, keista. Ir, žinoma, gražu. Aksomo ir so...
Žmogus egzistuoja gyvybės ir mirties būsenų priešpriešoje. Mirtis visada išlieka paslaptinga, jos patirtis nuosavoje būtyje gyvam žmogui yra neprieinama, tačiau tam tikrais būdais ši gali būti pažįstama netiesiogiai, susidūrus su kito mirtimi. Artimųjų, bendruomenės narių, galiausiai ir paties savęs perėjimas į mirtį yra neišvengiamybė, su kuria žmogus nuolat stengiasi sukurti santykį, suderinti savo prigimties prieštaringumą. Mirtį lydi stiprūs artimųjų...
Žudantis grožis Prancūzų rašytojo Boriso Viano (1920–1959) romano „Dienų puta“ veikėja Chlojė suserga keista liga – jos plautyje ima augti vandens lelija. Ligonei jaustis geriau padeda tik kitų gėlių kvapas. Dėl to Chlojės mylimasis Kolenas iš paskutiniųjų, dirbdamas absurdiškus darbus, vis perka ligonei gėles. Galiausiai lelija vis dėlto galutinai palaužia merginą ir ji miršta. Šis epizodas – šiurpo es...