Vizualieji menai


Konotacinius mirties fotografijos elementus galima įvertinti iš arčiau pažvelgus į pačius atvaizdus. Pasak R. Barthes’o, fotografija gali pavirsti konotaciniu pranešimu pakeičiant patį denotacinį pranešimą, t. y. paslepiant užfiksuotos scenos parengimą fotografavimui, manipuliuojant pozomis, objektais ir kuriant vaizdinę apgaulę. Pasitikint kameros objektyvumu pamirštama, kad fotografas pasirenka, kas ir iš kokios perspektyvos bus fiksuojam...


Dievai ir žmonės ginčijosi tarpusavyje. Tada atsirado Niujorkas.  Ignas Kazakevičius    Judita Liaudanskaitė. „Anapus“   Surašymo biuro duomenimis, 2020 m. balandžio pabaigoje 77 proc. Niujorko mažųjų įmonių pranešė, kad krito pajamos, pardavimai, neįskaitant finansinės pagalbos ar paskolų... ...Šis miestas išgyveno pilietinį karą ir 1918 m. pandemiją. Jis išgyveno akcijų rinkos griūtis, Antrąjį pasaulinį karą, keletą finan...


Jauno tapytojo Manto Platūkio darbas, mano regoje įsispaudęs kaip elegantiška paveikslo odoje išskrosto vaizdo metafora. Čia esama kažko, kas sugrąžina prie pirmykštės regos pojūčio, dar neįtarpinto, laukinio, pavojingo ir nenuspėjamo. Prie to, kas paveikia kone mechaniškai, kaip kūnas veikia kūną, paviršius – paviršių.  Patys vaizdai šiandien yra tapę laukiniais padarais, turinčiais galią ne tik valdyti mūsų žvilgsnį, kolonizuoti mint...


Sofos glostymo menas   Kai buvau dar vaikas, senelių namuose buvo gera ir gražu glostyti senovinę aksominiu audiniu aprauktą žalią sofą. Priminė paslaptingą sustingusį gyvūną. Jį dengė švelnus, šiek tiek dygus audinys stačiais – panašiais į šepetuko – plaukeliais. Kartu su vaikystės drauge Dalyte bandydavome įvardyti savo lytėjimo pojūčius glostant sofą, tai buvo kažkas tarp gera, malonu, švelnu, įdomu, keista. Ir, žinoma, gražu. Aksomo ir so...


Žmogus egzistuoja gyvybės ir mirties būsenų priešpriešoje. Mirtis visada išlieka paslaptinga, jos patirtis nuosavoje būtyje gyvam žmogui yra neprieinama, tačiau tam tikrais būdais ši gali būti pažįstama netiesiogiai, susidūrus su kito mirtimi. Artimųjų, bendruomenės narių, galiausiai ir paties savęs perėjimas į mirtį yra neišvengiamybė, su kuria žmogus nuolat stengiasi sukurti santykį, suderinti savo prigimties prieštaringumą. Mirtį lydi stiprūs artimųjų...


  Žudantis grožis   Prancūzų rašytojo Boriso Viano (1920–1959) romano „Dienų puta“ veikėja Chlojė suserga keista liga – jos plautyje ima augti vandens lelija. Ligonei jaustis geriau padeda tik kitų gėlių kvapas. Dėl to Chlojės mylimasis Kolenas iš paskutiniųjų, dirbdamas absurdiškus darbus, vis perka ligonei gėles. Galiausiai lelija vis dėlto galutinai palaužia merginą ir ji miršta. Šis epizodas – šiurpo es...


Ką bendra turi karališki XVI a. gobelenai ir dabarties menininkų tekstilės kūriniai? Šiuolaikinio tekstilės meno kūrėjai tekstilę dažnai apibūdina kaip mediją arba priemonę tam tikrai informacijai perduoti. Bet ar žinia – tai viskas, ko tikimės iš meno kūrinio? Koks yra estetikos ir informacijos arba grožio ir perduodamos idėjos santykis tekstilės kūrinyje – lovatiesėje, suknelėje? Ką mums sako senas kilimas, iš tekstilės atliekų sukurtas gobelenas arba......


Romėnų žyniai per apeigas stebėdavo tam tikrą iš anksto apibrėžtą dangaus sritį, lot. templum („stebėjimo erdvę“), ir pateikdavo savo interpretacijas pranašaudami ateitį. Analogiškai ant žemės buvo išskiriama tam tikra šventa vieta, žemės plotas, kurią pašvęsdavo tik dievybei (tas plotas taip pat vadintas templum). Menininko studiją galima laikyti šiuolaikiniu templum – vieta, skirta kūrybinei energijai, procesui, kai menininkas...


Kosminių ir kvazikosminių vizijų nušviestais kūrybos maršrutais vaikščiojusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu pavadintoje sostinės gatvėje, kitapus Japonijos ambasados, galėjai pamatyti įdomių objektų. Ties 29 numeriu pažymėtu išskirtinės architektūros pastatu, observatorija (dabar – Vilniaus universiteto muziejaus Idėjų observatorija), sublizgo neregėtas įrenginys – panašesnis į technologinį aparatą nei artefaktą. Ir tik chemikai, distiliav...


LDS galerijoje „Arka“ gegužės 3–28 d. buvo eksponuojama jau daugiau nei 20 metų Vokietijoje gyvenančio ir kuriančio lietuvių menininko Kęstučio Svirnelio paroda „Gyvulys“. Parodos autorius kreipė žvilgsnį į šiandienės visuomenės aktualijas, žmogaus ir gyvuliškumo santykį, humanizmo sampratą, žmonijos, kaip rūšies, problematiką. Parodoje matėme iš įvairių medžiagų, radinių sukurtas kinetines skulptūras, interaktyvius objektus, įvietintas i...