Jei teliką su marisolėmis, pretendentais ir draugais kadaise palikai babai, tikriausiai tikėjaisi, kad amžiams ištrūkai iš televizijos gniaužtų. Kaip čia nutiko, kaip gi nepastebėjai, kada kaimynų sinefilų liežuviai apvijo tau kaklą ir ant interneto paklodės dar kartą permiegojai su t e l e v i z i j a ?
Anksčiau tavęs nesujaudino geručiai iš „Ligoninės priimamojo", neužvežė mafukai „Sopranai", nesugundė alkoholikai („Shameless"), vėžininkai („Breaking Bad") ir panašūs superserialų veikėjai, bet ar suvoki, į kokius išsigimėlius prieš miegą dabar žiūri?! Tik nepasakok, kad daugiau nieko nerodo – į populiarųjį „Sostų žaidimą" („Game of Thrones") net iškritusios blakstienos nenupūtei. Psichiniai ligoniai, matyt, tau patinka!
Dar galėčiau suprasti, kodėl visuotine euforija patikėjai sausio viduryje, kada prasidėjo britiškas, šešių dalių serialas „Utopija" („Utopia", rež. Dennis Kelly, buvo rodomas per Channel 4): nebuvo ką daugiau veikti, nes gerbiami draugai antradieniais nustojo kelt ragelius (visai kaip serialų aušros Lietuvoje laikais – kai tekdavo laukti, kol užmiesčio parduotuvėse kasininkės aptarnaus – pirmiausia per atsineštą asmeninį televizoriuką turėdavo baigti žiūrėti mėgstamą serialą). Be to, kiekviena „Utopijos" serija buvo skrupulingai narpliojama Guardian'e... Beveik 16 000 like'ų Facebook'e... Pabandei – atseit užbėgai galimai išsilavinimo spragai už akių, o ir šiaip, ko čia šakotis nemačius, sakei...
Po to jau nebešnekėjai, tik klykavai... Kaip tau patinka Cristobalo Tapia De Veero sukurtas garso takelis¹, kaip ironiškai į elektroniką įmaišyti priešmirtiniai trečiaplanių veikėjų atodūsiai ir barškinama netradiciniais instrumentais – žmonių kaulais... Nerūpestingai numojai ranka į jautrios draugės pastebėjimą, kai suprato anoji: „Tau jau visai negerai, jei tokios muzikos klausai!"
Čepsėjai, kaip smagiai, lyg kaleidoskopo stikliukai, į pirmą seriją sukrenta visi pagrindiniai veikėjai, o paskutinėje – vėl išsibarsto. Kaip juokingai tiksliai visi pasirodę dalyviai išreiškia Londono tipažus (per Velykas Lietuvoje pailsėjusi akis jais tiki mažiau – šis patyrimas gali priklausyti nuo geografinės žiūrėtojo padėties). Ir kokia jauki, beorgazmė pirmoji sekso scena (pastarąjį pusmetį nuo lytinių susitikimų vaizdų netąsė tik žiūrint „Mokytoją" („The Master", rež. Paul Thomas Anderson).
Vėliau postringavai, kad iš šešių serijų (jau patvirtino, kad bus antras sezonas) neblogos buvo tik dvi-trys, po to norėjosi miego. Skoningo humoro ir žaidybiškumo santykinai mažėjo, galiausiai visą eterį užėmė depresyvi sąmokslo teorija ir nuobodi idėja monopolistė, kad dėl visko kalta sunki vaikystė: mįslingo „Tinklo" nariai kadaise eksperimentavo su vaikučiais (dabar jau suaugusiais, pagrindiniais veikėjais), todėl jie tapo mankurtiškai nejautrūs, todėl žudo beveik visus, kuriuos įžvelgia stiklinės jų akys, arba, jei sielos jie dar neprarado, liūdi, serga ir yra priklausomi nuo vaistų. O viską, oi viską paaiškintų ta prarastoji grafinė novelė, vadinamoji „Utopija" – nuo pirmos iki paskutinės serijos visi ieško šio dingusio rankraščio – rakto į tiesą ir laimę.
Ne, ne, tai yra jo, jo, tau jau ir anksčiau buvo aišku, kad mylėti galima ir už gerą pradžią (galutinai tuo įtikino Italo Calvino romanas „Jeigu keleivis žiemos naktį"), todėl į nevykusius kadrus dabar nekreipi dėmesio. O aš laiminguolių niekada nesupratau, todėl tave truputėlį užtrumpinau.
Bet nieko, atsigavai. Kur buvus, kur nebuvus, jau kitą serialą tylėdama žiūri! „Hanibalą" („Hannibal", rež. Bryan Fuller)... Balandžio 4 d. jis startavo Amerikoje ir ketvirtadienio vakarais rodomas per NBC. Man lygiai kaip tau patinka danų aktorius Madsas Mikkelsenas, ypač gerai jam sekasi vaidinti nevykėlius ir nevispročius... Bet kam šovė galvon paimti jį jaunojo Hanibalo Lekterio vaidmeniui? Vos eina suprasti, ką tasai angliškai šneka. Jo akys žvelgia nežinoma kryptimi, sunku patikėti, kad jis – gudragalvis. Bedugnė tarp jo ir Antonio Hopkinso sukurtų personažų tokia gili, kad „Avinėlių tylėjimą" geriau iš viso pamirškime.
Kiekviena nauja „Hanibalo" serija pavadinama prancūzišku kulinarijos terminu. Turėtų būti baisiai juokinga (ko nesijuoki, chi...) įsivaizduoti, kad Hanibalas kepasi ir valgo žmogieną. Žiūrovas taip gerbiamas, kad mėsos kelionės iki virtuvės stalo ypatumai paliekami kiekvieno vaizduotei. Serialas kuriamas kažkokia gotiška, vintažine, „X failų" imitacijos maniera. Lieka tik, kaip nutinka gangrenuojantiems žanrams, priedainiai – nauji nusikaltėliai kas kartą sugaunami, veikėjai liguistai plakatiški, turi daugių daugiausiai po vieną būdo savybę. Labiausiai nuskriaustas – Hanibalo antipodas, toks FTB agentas Vilas Grahamas (bet taigi FTB ne madoj nuo tada, kai yra FB). Jis ypač empatiškas, todėl naktimis prakaituoja (dėl pasaulio bėdų), o dienomis lyg į galerijas vaikšto žiūrėti meniškai pakastų ar pakabintų lavonų (va, kuo užsiima bedarbiai Amerikos skulptoriai) ir su kiekvienu gražiuoju objektu užmezga tokį ryšį, kad žaibiškai suvokia visus žudiko motyvus. Tuomet laiko lieka su pana pasėdėti kambaryje ir intymiai patylėti. Daugiau (spėju) būtų tiesiog per skaudu...
Na, bet tu su manimi netylėk, nebepyk dėl užtrumpinimo. Kaip tau „Hanibalas"? Dėl manęs gali žiūrėti vien tik serialus apie psichus. Kriminalinę kroniką per žinias, o teatre – kaligulas. Originalo kalba skaitysime Dostojevskį ir Gogolį! Žiūrėk, saulė šviečia, važiuokime prie Žaliųjų ežerų, iškepsiu tau savo koją... Ar bent varlę kokią pagausime ir darysime su ja bet ką. Važiuojam?

 

¹http://cristobaltapiadeveer.bandcamp.com/album/utopia-coming-soon