Rugsėjo 19–29 d. jubiliejinį, dešimtąjį kartą „Skalvijoje" vyko VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. VDFF – kitų lietuviškų festivalių galiūnų fone – miniatiūrinis (11 dienų), fiziškai įkandamas (apie 40 filmų) ir lengvai žiūrovą prisijaukinantis: pagrindinė veiksmo vieta – „Skalvijos" salė, kurioje po keleto seansų (mačiau ir pačiai taip nutiko) jau turi „savo" vietą, į ją kasdien grįžti naujo, sakytum, tavęs laukiančio kino kąsnio, kurio skoniu mėgautis padės tikrieji ekspertai, t. y. rodomų filmų režisieriai (svečių ir Q&A gausa šiame festivalyje – norma). Dokumentinis žanras ir galimybė pamatyti filmo kūrėjus keičia žiūrovo perspektyvą, žadina dokumentininko dvasią, kuri įjungia telefone esantį diktofoną. Svarbiau darosi išgirsti kūrėjo, kitų žiūrovų, ne savo paties nuomonę.
Lenkijos dokumentininkas Pawełas Łozińskis pristatė savo kūrinį-eksperimentą „Tėvas ir sūnus" („Ojciec i syn"), kuriame su tėvu, taip pat dokumentinio kino režisieriumi, Marceliu Łozińskiu tapo pagrindiniais filmo personažais: abu sėdo į mašiną, atsuko į save filmavimo kameras ir važiavo iš Varšuvos į Paryžių (kur gimė tėvas Marcelis), o prisiminimais ir pokalbiais – į laiko pradžią – vaikystę – kiekvieno gyvenimo ir judviejų santykių pradžią. Filmas buvo sumanytas taip, kad režisieriais būti (t. y. montuoti nufilmuotą medžiagą) turėjo abu kelionės dalyviai, tačiau galiausiai jų nuomonės išsiskyrė, atsirado du filmai. VDFF parodė sūnaus Paweło, įsitikinusio, kad jo variantas – geresnis, versiją, nes joje neiškirpti skaudžiausi klausimai, nepatogiausios situacijos. Pawełas prisipažino žiūrovams, kad didžiausias eksperimentas jam buvo sunkius klausimus kelti ir kad palengvėjo net nesulaukus atsakymų, nes kiekvienam vaikui yra ypač svarbu išsisakyti.
Pawełas filme vairuoja mašiną ir situaciją – jis atsargiai, kiek įmanoma subtiliai, bet vis dėlto speičia visada linksmą tėvą į kampą pasakodamas, kokios sunkios buvo kai kurios tėvų skyrybų akimirkos, kritikuoja tėvo auklėjimo būdus – „tai buvo eksperimentas ir, mano manymu, ne visai vykęs, todėl jo nekartosiu", kol galiausiai tėvas neištveria ir taria „gana". Šiais filmo momentais jausdavau gėdą, nes tokį patį žiaurumo teatrą kadaise vykdydavau su savo mama, „protindavau" ją bandydama išaiškinti, kur ji, mano manymu, klydo, kol galiausiai aprimau supratusi, kad visi vaikai žiauriai ir skaudžiai, beveik aklai prie tėvų kabinėjasi, o tėvų, nekalbančių apie praeities ir dabarties skaudulius, pozicija nebūtinai reiškia, kad jie apie tai nesusimąsto – jie kiek įmanoma ilgiau nori būti meilės, nekonflikto pozicijoje. Todėl iš esmės norėtųsi pamatyti ir Marcelio versiją, kuri, griežtoko Pawelo manymu, yra tokia pati, tik gražios scenos joje pailgintos, o skaudžios – patrumpintos.
Britų režisierė Kim Hopkins savo kūrinio „Dviejų pamišimas" („Folie à deux: Madness Made of Two") pristatyti atvyko iš Jorko, kuriame penkerius metus (2007–2011) filmavo vieną namą. Jį prieš pasaulinę finansų krizę įsigijo britų šeima, norėjo paversti viešbučiu – šeimos namais ir verslu. Filmo pradžioje sutuoktiniai Helena ir Džonas save vadina lengvai kvaištelėjusiais, nes pardavė visą savo turtą, kad galėtų įsivelti į šią avantiūrą, todėl nekyla jokių abejonių, į ką nurodo filmo pavadinimas. Režisierė švelniai ironizuodama ir specialiai nedramatizuodama fiksuoja daugiavaikės šeimos (7 vaikai, 2 šunys, 2 jūrų kiaulytės ir katė!) gyvenimą iškilusių sunkumų akivaizdoje: bankai nebeskolina pinigų, Helena įsivelia į rietenas su kaimynais, Džonas netenka darbo ir t. t. Helenos veidas rūstėja, atsiranda nuovargio žymių, bet ne tiek daug, kad televizinių realybės šou atbukinta žiūrovo akis sutriktų, ji toliau mėgaujasi komiškais šeimyninio gyvenimo epizodais. Didysis sukrėtimas įvyksta filmo pabaigoje, sužinojus apie netikėtą Džono mirtį ir atsidūrus rūke paskendusiame, vėjuotame pajūryje, kur išbarstomi jo pelenai. Rūkas ir neatpažįstamas Helenos (drąsios, nepabūgusios kameros moters) veidas akimirksniu nokautuoja: suvoki, kad žiūrėjai į 2 namus – vienam reikėjo remonto, o kitas ką tik sugriuvo.
Po seanso Kim Hopkins žiūrovams papasakojo, kaip persikraustė į Jorką ir apsisprendė filmuoti ne toliau nei 20 min. nuo savo namų, nes nenorėjo finansiškai priklausyti nuo televizijos. Filmo heroję Heleną ji sutiko vietiniame bare, o filmuoti apsisprendė, kada vakaro pratęsti buvo pakviesta į įspūdingus namus, kur vienas po kito viešnios apžiūrėti „išlindo" septyni Helenos vaikai. Režisierė prisipažino šeimą kone kasdien filmavusi penkerius metus ir jau atrodė, jog tam niekada nebus galo. Todėl Helenai paskambinus ir pranešus apie Džono mirtį, Kim, nors buvo kitoje šalyje, parskrido iš karto, nes „deja, žinojo, kad tai bus labai stipri pabaiga". Besiklausant Kim Hopkins pasakojimų, kaip ji filmavo ir kaip Helena jai tai leido daryti, kaip jos abi vargo dėl savo svajonių: Helena dėl namo, o Kim dėl galimybės nepriklausomai kurti, ima atrodyti, kad tos dvi pamišėlės iš tikrųjų buvo Helena ir Kim. Uždavus šį klausimą režisierei, spėlionės pasitvirtina – taip jas pavadino kūrybinį procesą stebėjęs pažįstamas.