Spėju, kavinių mėgėjai didžiuosius Lietuvos šalčius ištvėrė kur kas lengviau, nei tie, kurie miestus nori išvaikščioti. Nuoširdžiai sužavėta Visockaičių troleibusų boikoto, vieną žvarbią sausio mėnesio naktį mišku namo parėjau ir aš, todėl kitas dvi dienas praleidau ieškodama mane išgelbėti nusiteikusio odontologo. Galiausiai nusprendžiau verčiau klausytis danties ir savaitei išsikelti... į Berlinalę.
Natūralistiškai kalbą pradėti įkvėpė ne tik prapjautas žandikaulis, festivalyje pamatytos pornografiškai atviros Larso von Triero „Nimfomanės" („Nymphomaniac") scenos ar Eduardo W. Roy'aus filmas „Staigios permainos" („Quick change"), pasakojantis apie filipiniečių transseksualus gražinančias mirtinų chemikalų injekcijas, bet ir kultūrologo Peterio Sprengelio mintis, kad Berlyno modernizmas niekada nebuvo nei psichologinis, nei estetinis, o civilizacinis ir eksperimentinis, – jį reprezentavo natūralizmas, orientacija į naujus socialinius ir politinius klausimus. Akivaizdu, kad šimtametė tradicija sėkmingai gyvuoja ir dabar, o pernykščiai mano burbėjimai dėl estetikos ir psichologizmo trūkumo Pagrindiniame konkurse buvo tiesiog neišmanėliški – to, matyt, nereikia nė tikėtis. Todėl šiemet numojau ranka į oficialią programą ir pradėjau landžioti į progresyvaus jaunimo liaupsinamų drąsesnių „Forumo" ir „Panoramos" seansus.
Todėl didžiausiu festivalio atradimu man tapo sveikata ir humoru trykštantis dokumentinis filmas „Vulva 3.0" – apie plastinę estetinę chirurgiją, tobulinančią moteriškų genitalijų formą. O tobula forma daugeliui „šiuolaikinių" žmonių, kaip paaiškėja filme, mažai kuo skiriasi nuo Afrikoje tebeegzistuojančių ir moterų gyvybei pavojų keliančių apipjaustymų. Gražiausia būtų, jei nesimatytų nieko. Nes jei atrodai natūraliai, t. y. asimetriškai, t. y. nepatraukliai kaip koks kalafioras, laimės žemėje tau bus mažai... Filmas jokių prizų negavo, tačiau didžiausias laimėjimas, anot jo režisierių C. Richarz ir U. Zimmernann, buvo patekti į „Panoramos" programą, nes jų kūrinius viešai rodo retai. Po premjeros režisierės ragino nesidrovėti, susidomėjusius jų filmais kreiptis asmeniškai (be abejo, jau kreipiausi, o filmo DVD nuo balandžio 25 d. pardavinėjami internete). Viliuosi, kad į Lietuvą jį irgi kas nors atveš. Tai galėtų būti maloniausias „Nepatogaus kino" seansas, kuriame žaismingai pateikiama realybė (gydytojų, menininkų, medicinos istorikų, pornografijos nuotraukų retušuotojo pasisakymai) niekas nekursto pykčio, nekaltina, tik išlaisvina ir skatina mąstyti. Paskutinė šio edukacinio kūrinėlio suaugusiems scena – vulvos operacija – yra stipriai cenzūruota, todėl iš esmės ne matoma, o tik įsivaizduojama. Iki šiol tariamasi su paciente dėl leidimo ją atvirai rodyti. Ši aplinkybė pabrėžia pagrindinę filmo mintį – savo kūno moterys gėdijasi ir bijo, todėl noriai moka tūkstančius eurų, kad jį tiesiog sunaikintų.
Publikos numylėtinių tapo ir „Teddy" apdovanojimą pelnė šveicariškas filmas „Ratas" („Der Kreis"), nušviečiantis XX a. 6–7 deš. gėjų judėjimą Ciuriche. Dėl lėšų stygiaus iš pradžių sumanytas kaip vaidybinis, vėliau jis tapo pusiau dokumentiniu. Pagrindiniai pasakotojai yra du garbaus amžiaus vyrukai: literatūros mokytojas ir jo eilėraščius teatre tebedainuojantis transvestitas. Poros jaunystės nuotykius vaidina aktoriai. Toks televizinis stilius kliūna, tačiau valiūkiškos išpažintys apie sunkumus ir klaidas mėginant išlaikyti savo tapatybę (literatūros mokytojas „iš spintos išlindo" tik mirus motinai, o jo sesuo į tai reagavo prunkšdama: „Visą gyvenimą teigė esąs aseksualus, taigi didžiai nustebino. Galėjo kiek anksčiau pasisakyti!") veikia gaivinamai, įkvepia ir pakylėja aukščiau gėjų problematikos, verčia susimąstyti apie savo pačios tapatybę ir jos saugojimą Galbūt todėl po peržiūros į žiūrovų klausimus atsakyti atėjusi filmo komanda ir ši pirmoji Šveicarijoje susituokusi gėjų pora sukėlė graudulingą reakciją – diskusijos moderatorius ir žiūrovai atvirai verkė, niekas klausimų suregzti nesugebėjo, tik šnirpšdami nosis dėkojo.
Masinančių dokumentinių menininkų portretų buvo daug. Labiausiai supykino hipsteriškai pamaiviška 20 000-oji Nicko Cave'o gyvenimo diena („20 000 days on Earth"), kurią jis praleidžia į kadrą įkišdamas savo auksiniais žiedais padabintus pirštus, kadaise blusų turguje rastus nepažįstamųjų plaukus ir pamokslaudamas apie gyvenimo prasmę kažkokiame archyve (asmeniniame muziejuje?), kur dirba ir jam nuolankiai linksi bukažvilgsniai žmogeliai. Ėjau į filmą, nes kadaise Edinburge, jo grupė gerai pagrojo: žiūrovai savanoriškai išsirikiavo pagal ūgį (kad vieni kitiems neužstotų vaizdo), o Cave'as įsijautė tiek, kad bestraksėdamas nepastebėjo dvimetrinės garso kolonėlės ir gerai į ją stuktelėjo savo makaulę. Toks polėkis tada, be abejo, padarė įspūdį, kurį, žiūrint šį filmą, deja, vis permušdavo vieno Londone sutikto benamio frazė: „Nickas Cave'as visada buvo skystas."
Panašiai kai kurie žiūrovai jautėsi žiūrėdami lėkštą filmą apie mįslingą Niujorko fotografę „Rasti Vivian Maier" („Finding Vivian Maier"), niekada nepublikavusią savo darbų. Jos negatyvus vos už keletą šimtų dolerių aukcione nusipirkęs ir taip ją atradęs istorikas Johnas Maloofas bet kokiomis priemonėmis siekia atkreipti į menininkę dėmesį – jis nori, kad fotografijos istorija būtų perrašyta, kad Viviana taptų kanonu. Nuotraukos nuostabios, asmenybė intriguojanti, tačiau kalbą apie ją pradėti (įpusėjus filmui) nuo bulvarinių detalių, kaip ji, dirbdama aukle, kankino vaikus, yra itin vulgaru. Vis dėlto džiugu, kad jos palikimą šis istorikas jau kelerius metus kruopščiai tvarko, leidžia knygas, skelbia informaciją internete (www.vivianmaier.com)
Režisierius M. Gondry mėgino savo pokalbius su N. Chomsky animuoti filme „Ar aukštas vyras yra laimingas?" („Is the man who is tall happy?"). Kartais piešinėliai padėdavo suprasti Chomskio mintį, tačiau dažniausiai ne: arba žiūri spalvotus margumynus ir negirdi šnekų, arba klausaisi ir nebegali fiksuoti vaizdo. Todėl labiausiai nusisekęs pasirodė rašytojo Normano Maneos asmenybės eskizas „Gražus pavojus" („Le Beau Danger"). Režisierius René Frölke išdrįso tiesiog imti ir pilnai pacituoti vieną rašytojo tekstą (taigi pusvalandį visi skaitėme jo novelę), kartais įterpdamas pritildytų kadrų iš knygų mugių, seminarų, pasivaikščiojimų. Tos fragmentiškos pauzės teksto neužgožia, sukuria neįkyrų kontekstą. Ironiškai nusišypsoti privertė tik pabaigoje išgirsta, pastarųjų metų filmuose nugrota Erico Satie „Gnossienne" melodija, bet... tebūnie.
Baisiausia Berlinalėje atrodė pramiegoti Weso Anderso „Viešbučio „Grand Budapest" ir Larso von Triero „Nimfomanės" premjeras. Deja, žiūrint filmus, nors akiai buvo labai malonu, jokių nušvitimų (o to kažkodėl norėjosi) nepatyriau. Abu kūriniai stilingi, abu memuaristiniai (režisieriai paseno?): nuotykius tarpukariu klestėjusiame viešbutyje rašytojui pasakoja jau pagyvenęs durininkas, o nuodėmingo seksualinio gyvenimo pradžią tarsi įdomią pasakėlę prieš miegą arbatos pasikvietusiam nepažįstamam senyvo amžiaus vyriškiui (seksuali išpažintis kunigėliui, dievuliui?) seka žiauriai sumušta, nuo grindinio pakelta moteris. Wesui Andersui būdingame lėlyčių teatre šį kartą fragmentiškai pasirodo pulkas geriausių pasaulio aktorių, tačiau jie tik dar labiau išryškina žmogaus-marionetės motyvo (ypač kalbant apie karą) banalumą.
O „Nimfomanės" juokeliai pasirodė lėkšti: viliokės moterys lyginamos su žūklės kabliukais, seksualinių partnerių gausa – su polifoniška Bacho muzika. Abejonių sukėlė ir reklaminė filmo kampanija. Spaudos konferencijoje režisierius nepasakė nieko, o tūkstančiams į Berlyną suplūdusių žurnalistų buvo parodyta tik viena pusšeštos valandos filmo dalis. Tačiau praėjus vos porai savaičių įvairiuose Europos kino teatruose jau rodomos abi dalys, jas lydi tiesioginės spaudos konferencijų transliacijos. Toks masinimas ir provokavimas galbūt primena koketuojančias filmo mergaites, tačiau kelia žiovulį. Lietuvoje abiejų dalių premjera įvyks per „Kino pavasarį" – tada ir pamatysime, ar „Nimfomanė" iš tiesų yra „novatoriška meditacija apie meilę, meną, religiją ir aistrą".
Palyginti su šiais figūriniais meistrų tortais, CICAE prizu apdovanotas debiutinis Anja Marquardt filmas „Ji prarado kontrolę" („She lost control") – juoda, skalsi duona. Sekso surogatų, prostitucijos tema darosi populiari (filmas šiek tiek primena 2012 m. sėkmės susilaukusias „Intymias pamokas" ir pernai Berlinalėje matytą „Smegenų sukrėtimą", kurį taip pat netrukus atveš „Kino pavasaris"). Šiuo atveju į tabu įveikiančius juokelius nesileidžiama. Personažai neperšviečiami, daugiabriauniai. Jų elgesys, nors motyvai dažnai lieka neaiškūs, įtikina. Visas kylančias abejones vadinčiau filmo pliusais. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ar tikrai pagrindinė filmo veikėja Rona (akt. Brooke Bloom) seksualines paslaugas vyrams teikia tik dėl mokslinio intereso (kaimynei prisistato studijuojanti psichologiją), ko ji šių savo sesijų metų ieško? Į šį ir kitus klausimus tik iš dalies atsako nevykę Ronos santykiai su broliu, uždaras jos gyvenimo būdas, nuolatinės vaistų injekcijos. Pavargusiems nuo pasaulį paprastinančios kūrybos šis, buvimo kasdienybėje sudėtingumą atskleidžiantis filmas galėtų tapti kibirkštimi, iš naujo įžiebiančia meilę nykokam šių dienų kinui.