Please Like Me (nuo 2013 m.)

Šis australų serialas kuriamas pagal Josho Thomaso stand-up komedijos monologus. Jį galima lyginti su vienu geriausių pasaulio komikų Louisu C. K., kuris taip pat vaidina save savo paties kuriamame seriale „Louie" (nuo 2010 m.; primygtinai rekomenduoju). Priešingai nei atrodo daugeliui lietuvių humoristų, geram stand-upui pirmiausia reikia ne pasitikėjimo savimi ir įvaldyto patyčių meno, o kaip tik – baimių, kompleksų, silpnybių ir visiško atvirumo. Žiūrėdama „Louie" vis pagalvodavau, kad Lietuvoje geriausias stand-up komikas yra Sigitas Parulskis (žr. jo puikius pasirodymus Knygų mugėje).

Thomaso vaidinamas Džošas nedirba ir nesugeba pabaigti studijų, negana to, pirmoje serijoje jį paliekanti mergina praneša, jog jis greičiausiai gėjus (tai sužinojęs tėtis po akimirkos pareiškia: „Nusprendžiau, kad aš nieko prieš"; homoseksualumas seriale – tik vienas iš tapatumų, su kuriais reikia susigyventi). Džošas su visa savo suvaržyto kūno kalba, nepaliaujamu plepėjimu, zyzimu ir ironija yra keistai žavus personažas, primenantis Woody Alleną arba „Draugų" Čandlerį ir Rosą viename asmenyje. Ir jis, ir kiti serialo veikėjai jaučiasi esą keistuoliai ir nevykėliai: geriausias draugas Tomas mieliau beprasmiškai gūglina žirafas, nei prisiverčia palikti nepakenčiamą merginą. Iš baimės nerasti vietos gyvenime jo veide nebelikę jokios išraiškos.

Vaikiški suaugusieji ir išmintingi vaikai – įprasta televizinė klišė. Tačiau „Please Like Me" ją išnaudoja originaliai. Džošas, savo išvaizdą lyginantis su 50-mečio kūdikio, yra simbolinis tarpininkas. Jis kiek galėdamas atidėlioja suaugusiojo gyvenimą ir brandą sieja su reguliariu tarpdančių siūlo naudojimu. Tačiau jis taip pat ir nuolatinis tėvų gelbėtojas.

Vieniša Džošo mama svyruoja tarp apatijos ir internetinių pažinčių. Nepai­sydama nervingo sūnaus kikenimo, ji atvirai nagrinėja seksą, savižudybę ir senėjimą. Suraukto veido tėtis jaučiasi dėl visko kaltas, galbūt dėl to nusiperka prabangią mašiną, kurioje, anot sarkastiškos tailandietės sugyventinės, atrodo „senas ir kvailas". Jis palieka ją laukti stotelėje prie namų, nes bijo pristatyti buvusiai žmonai. Ten pat Džošas palieka savo pirmąjį vaikiną, nes jo teta – užkietėjusi katalikė. Ši senyvo amžiaus Pegė – pati verta serialo: vos pasirodžiusi, mėgina sužinoti, kokio dydžio Džošo sėklidės, o prižiūrėdama suicidinių polinkių turinčią Džošo mamą klausia: „Kaipgi tu nustosi sirgti depresija, jei negali gerti alkoholio?"

Priešingai nei dauguma situacinių komedijų, ši pasižymi stipriu terapiniu poveikiu. Visų pirma, suteikia drąsos pasižiūrėti į save gėdingose ir skausmingose situacijose. Veikėjai į akis juokiasi vieni iš kitų, taip apsivalydami ir sustiprėdami. Iš ketvirčio ir vidurio amžiaus krizių išeitis viena – beatodairiškas optimizmas, šokio žingsneliai ryte kepant blynus ir kvaila daina mašinoje. Galų gale juk viskas, kas nutinka, tėra gyvenimas.

Looking (nuo 2014 m.)

„Looking" (liet. žiūrėjimas, ieškojimas; šiuo metu baigiamas rodyti antras sezonas) prasideda nuo apgaulingai provokatyvios scenos – Patrikas parke nesėkmingai mėgina „eksperimentuoti" su nepažįstamuoju. Tai pirma iš daugelio heterovisuomenei nepatogių atvirų scenų, kuriomis paradoksaliai šįkart nieko nesiekiama šokiruoti.

„Looking" nebūtų vertas dėmesio, jei nebūtų apie gėjus. Tai tiesiogine prasme „kasdienybės drama", kurioje viskas daugmaž kaip gyvenime. Pagrindiniai veikėjai – niekuo neypatingi, gal tik kiek žavesni už vidutinius. Serialo kūrėjai nesistengia netikėtai laužyti siužeto, neapkrauna personažų nepaprastais nuotykiais, tragiškomis netektimis ar traumomis. Šie tiesiog valgo ir šnekasi, linksminasi San Francisko klubuose ir ieško – vietos, pašaukimo, darbo, meilės.

Serialas lyginamas su tam pačiam gigantui HBO priklausančiu kultiniu „Girls" (kuriamas nuo 2012 m.): indie dvasia, televizijoje nepopuliarios subkultūros, JAV didmiestis, gyvenimiškų klaidų tragikomiškumas. Tačiau –­ laimei ar nelaimei – „Looking" neturi savo Lenos Dunham, kuri viešai skalbtų nešvarius apatinius.

Tarp tokios pat problematikos serialų jaunimui šis išsiskiria subrendusiais veikėjais, kurie jau pasiruošę pradėti stabilų gyvenimą: 29-erių Patrikas, videožaidimų dizaineris, finansiškai apsirūpinęs, tačiau nesugebantis sukurti ilgalaikių santykių; 31-erių Agustinas atsisako menininko ambicijų ir imasi socialinio darbo; 39-erių Domas mėgina atidaryti savo restoraną. Pastarasis –­ bene originaliausias personažas ne tik dėl vidutinio amžiaus vienišo gėjaus statuso, bet ir dėl ilgametės draugystės su vienintele serialo moterimi, iš kurios tikisi vien atsidavimo ir pasiaukojimo. (Čia galima prisiminti įtakingą serialą „Will and Grace" („Vilas ir Greisė", 1998–2006), kurio centre yra geriausi draugai – heteroseksuali moteris ir gėjus; sakoma, kad išvydusios šią tobulą simbiozę milijonai TV žiūrovių įsigeidė gėjaus draugo.)

„Looking" priekaištaujama dėl tokio siauro (nors ir gan taiklaus) moterų vaizdavimo (pavyzdžiui, visai intriguotų siužeto linija, paaiškinanti, kodėl lesbietės ir gėjai privengia vieni kitų). Panašiai elgiamasi ir dėl klasinių, rasinių klausimų: tai, kad keturi iš penkių pagrindinių serialo veikėjų yra viduriniosios klasės baltieji, mėginama atsverti vienu latino – jo padėtis visuomenėje yra pagrindinė santykių su Patriku nesiklostymo priežastis. Vis dėlto šiuos trūkumus galima nurašyti serialo dokumentiškumui – realiose draugų kompanijose taip pat retai susiklosto politkorektiška įvairovė.

Sėkmingai tolerancijos klausimas spren­džiamas tokiuose pripažintuose serialuose kaip mockumentary „Modern Family" („Moderni šeima", kuriamas nuo 2009 m.), dramoje „Six Feet Under" („Šešios pėdos po žeme", 2001–2005) ar puikioje, morališkai dviprasmiškoje tragikomedijoje „Shameless" („Begėdis", nuo 2011; visi rodyti Lietuvoje). Visuose juose gėjus a priori yra prislėgtas savo seksualinės tapatybės ir dėl jos kylančių sunkumų. Jis tampa siužetinių konfliktų katalizatoriumi, tačiau dėl natūralaus artimųjų supratingumo ir nesureikšminimo, kas su kuo miega, šie serialai yra puiki auklėjamoji medžiaga.

Pagrindinė „Looking" idėja – būtent toks nesureikšminimas, homoseksualų gyvenimo būdo nesukeistinimas. Į šį serialą atkreipiau dėmesį eilinį kartą ieškodama nužiūrėtų „Draugų" pakaitalo. Trumpa IMDb anotacija net neįspėjo apie „gėjišką" turinį. LGBT bend­ruomenei priklausantys amerikiečių kritikai serialu nusivylė, nes gėjai čia –­ normalūs, neekstravagantiški, neva –­ „patogūs". Kaip priešingybė minimas tikrai „begėdiškas" britų serialas „Queer as Folk" (1999). Lietuviškame kinematografe homoseksualumas kol kas vargiai įsivaizduojamas, tad edukacinė „Looking" vertė – didžiulė. Ypač jei nesate homofobas, bet nesuprantate paradų.