Lietuvoje jau senokai susikūrę kino festivaliai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ daliai publikos (daugiausia jaunos) suformavo poreikį bent kartą per metus visa galva pasinerti į kiną ir patirti tam tikrą nesvarumo būseną. Tokie festivaliai užaugina žiūrovus, kurie eis į kiną ir ne per festivalį, jaus skirtumą tarp didelio ekrano ir naminio mažo, taip pat atras kino specifiką, autorių braižą, jų žinutes pasauliui. Svarbu, kad žiūrovas neperaugtų festivalio, kad šis kristalizuotųsi, iš kino mugės virstų apgalvotų krypčių kino forumu, netgi savotiška konferencija. Manau, Lietuvoje toks festivalis stimuliuotų ir naujus lietuvių kinematografininkų poreikius.

Šių metų „Scanoramos“ įžangoje pasisekė pamatyti austrų režisierės Ruth Beckermann dokumentinį filmą „Išsvajotieji“ – iš tiesų poetiškai atkurtą poeto Paulio Celano ir rašytojos Ingeborgos Bachmann meilės istoriją. Ne su aktoriais ar autoriais, besiblaškančiais suvaidintose situacijose ar archyviniuose dokumentuose, o adekvačiai Celanui – poetiškai. Režisierė savo du jaunus atlikėjus, išoriškai panašius į herojus (Ingeborgos išvaizda būtų tikusi Holivudo ar italų pokario kinui), filmuoja šiuolaikinėje garso įrašų studijoje. Čia jie tiesiog iš atspausdintų lapų – kaip iš natų! – neskubėdami skaito atrinktus laiškus. Per sunkaus darbo pertrauką atlikėjai išeina parūkyti ir šnektelėti, apsilanko kitame aukšte vykstančioje orkestro repeticijoje (kuri patvirtina laiškų sudėtingą muzikinę „partitūrą“), trumpam užsuka į valgyk­lą. Reikia vėl grįžti, vėl skaityti, atsargiai jau stovint vienas priešais kitą ir priešais mikrofonus, lyg egzekucijoje, aiškintis tuos dažniausiai tik epistolinius platoniškus santykius.

Tau norisi biografijos palengvinimo (nuotraukų, informacijos), tačiau režisierė filmą skiria pasiruošusiai literatūrinei publikai. Nuolaidų nėra, kaip ir atlikėjai, tu turi eiti apgraibomis, atsispirti į savo patirtį, jau po filmo ieškoti ir galbūt ką nors rasti (Ruduo iš mano / rankos ėda savo lapą, – / mes esame draugai. / Iš riešutų išgliaudome laiką ir mokome jį / vaikščioti, / bet laikas sugrįžta į kiautą. – A. Makštučio vert.).

Taip pat prisiminti kadaise gražiame Vakarų Ukrainos mieste – Černiv­ciuose ilgai ieškotą ir pagaliau tylioje gatvės užuolankoje rastą nedidelį modernų paminklą Celanui, čia gimusiam ir išgyvenusiam tragišką jaunystę, tėvų žydų žūtį – tą „suodžių spalvos pienišką brėkšmą“.

Laiškai išsvajotajam mylimam žmogui yra ne tik apie meilę jam, bet ir sau –­ savo kūrybai ir mūzai, savo pašaukimui. Pabaigoje trumpuose, telegrafiniuose laiškuose, tarp eilučių jauti nuo jaunystės tebelydinčias ir kūrybą maitinančias baimes, girdi skundus apie baisų laiką, kuris niekad, net daug metų po karo, net šlovės zenite nesibaigia, nes gyvena tavyje ir baigiasi savižudybe.

Neprikišamai, natūraliai tiksint garso įrašo laikui formuojasi dviejų atlikėjų-senų laiškų skaitytojų nuovoka, kuri, reikia manyt, persiduoda ir jauniems žiūrovams salėje.

Estų debiutantės Triin Ruumet filmas „Sumaišties dienos“ tam tik­ram laikui išsklaido mūsų estiškus kompleksus: ne, ne viskas pas juos geriau! Pinigai ir kamera, patekę į jaunas rankas, užmaišo tokį patį jovalą, kaip ir pas mus. Visaėdystė taip išpučia ekraną, kad net per kraštus verčiasi. Estiškai įprastai nuskamba gal tik paskutinė, pagaliau į aukštąją mokyklą nutarusio stoti herojaus frazė: „Aš mėgstu medį.“ O iki tol visi jo nuotykiai viename Estijos miestelyje labiau priminė rusišką kino černuchą, kurios dabar Rusijoje jau nebeliko, nes vidutiniokai kūrėjai atsiseikėjo. Kelintą kartą įsitikini: režisūra – tai suaugusių ir subrendusių menininkų amatas, o patikėti pilnametražį filmą jaunam yra tas pats, kas išmesti pinigus pavėjui. Tačiau kaip mokomoji priemonė apie kino darymą svajojančiam akademiniam jaunimui šis filmas –­ pats tas.

Jei festivalyje eidamas į vaidybinį filmą neretai rizikuoji, tai į dokumentinį –­ beveik niekada nepraloši. Panašiai kaip ir literatūroje imdamas grožinę ir negrožinę knygą. Filmo „Gamtos klaida“ atveju dar galima pridurti, kad keturiems jo seansams buvo reikalinga tikslinė auditorija (nežinau, turbūt festivalio organizatoriai tuo nesirūpina), nors, žinoma, ir toji, kuri atėjo, gavo pamoką, netgi tam tik­rą dvasinę gydomąją procedūrą.

Danų režisierius Christianas Jepsenas filmuoja, kaip cerebrinio paralyžiaus stipriai paženklintas Jakobas Karališkajame teatre ruošiasi dideliam projektui apie neįgalius žmones (gaila, kad pačios premjeros epizodų finale įdėta labai mažai).

Korėjietį kūdikį Jakobą kadaise įsisūnijusi danų šeima nesugebėjo padėti jo kūnui, tačiau protą ir emocijas ištobulino taip, kad jaunuolis kasdien kelia sau egzistencinius klausimus. Jakobas tapo kūrėju – save sukūrė nuo iki. O jei būtų likęs kvaileliu, gal jo gyvenimas prasisuktų daug paprasčiau? Dabar jis deklamuoja tokią savo poeziją: Aš esu tavo / per ilga apyvarpė. / Esu tavo kiek / per didelės lytinės lūpos. / Aš esu pirmoji tavo raukšlė, / kurios nenori turėti. / Aš esu tavo besipučiantis / alaus pilvas. / Aš esu tavo įaugęs / kojos piršto nagas. / Aš esu tavo pirmasis / hemorojus. / Esu tavo pirmosios / mėnesinės.

Kelios kino kameros, atrodo, ištisus metus lydi herojų, jo spazmuojanti kalba užrašoma mums subtitrais ir pasiekia mūsų sąmonę lyg skausmingas literatūrinis tekstas. Režisierius vykusiai įmontuoja ir Jakobo vaizduotės animuotą siužetą su ateities miestu, viadukais žengiančiomis poromis ir ligonine, pro kurios langą pagal priimtas protingas taisykles neįgalūs kūdikiai automatiškai išmetami. Filme taip pat išvydau nematytus dokumentinius kad­rus su negimusių kūdikių kapinėmis (Danijoje?) –­ 17 tūkst. vienodų baltų kryžių lygiame lauke palei kažkokį vieškelį, kai kur padėta gėlių. (Turbūt besiginčijantiems lenkams šios kapinės pažįstamos.)

Šlubuojantis, bet visur galva į priekį neriantis, tiesiog dantimis išgraužiantis, visais čiuptuvėliais išsiurbiantis nelemtą gyvenimą Jakobas finale, priėjęs kieme prie mažo vaiko, jo savo išvaizda nebepravirkdo. Ir vaikui, ir mums jis nebebjaurus. Tačiau tas kelias nei jam, nei mums nebuvo trumpas.

Gerai, kad į „Scanoramos“ sraunią tėkmę įtraukiami tokie dokumentiniai epai kaip „Chamisso šešėlis“. Lėtas, trijų ilgų dalių vokiečių režisierės Ulrike’s Ottinger filmas – tik apie gamtą. Pirmoje dalyje „Aliaska ir Aleutų salos“ daug ekraninio laiko skiriama žavingai jūrinei ūdrai, kurios poelgiai ir išvaizda itin žmogiški. Jau 200 metų, nuo tyrinėtojo A. von Chamisso laikų, pasakojama legenda, kaip susitinka pati paskutinė (deja, kailis tankiausias iš visų gyvūnų) ūdra ir pats paskutinis indėnas. Jiedu ilgai kalbasi ir nutaria vis dėlto neišnykti – būti vyru ir žmona.

Taigi išsigelbėjimas ateis iš Beringo sąsiaurio...