Filmuose, serialuose ar romanuose kompiuteriai vis dažniau atlieka svarbiausius vaidmenis, tapdami geismo objektais. Technologijos valdo ir Spike'o Jonze'o filmo „Ji" („Her", JAV, 2013) intrigą.

Kompiuteriai ir virtualūs gyvenimai netikėtai tapo naujausiu sinematiniu topu. Kaip ekrane įkūnyti stulbinančią virtualią painiavą, kuri apsigyveno ne tik mūsų kompiuteriuose, kietuosiuose diskuose ir telefonuose, bet ir lenda į pačius intymiausius sielos kampelius? Nesileisime į diskusijas apie įtartinus amerikiečių Nacionalinės saugumo agentūros, „Google", „Facebook" ir kitų kompanijų manevrus, naudojant mūsų asmeninius duomenis. Tokie klausimai jau kurį laiką neduoda ramybės menininkams, todėl jų norai atskleisti naujojo virtualaus pasaulio absoliučiai realias, ne virtualias, pasekmes, visiškai pagrįsti. Būtent į juos atsakymų ieško Spike'as Jonze'as, jau tyrinėjęs kitoniškas realybės suvokimo galimybes per kito žmogaus juslių prizmę filme „Būti Džonu Malkovičiumi". „Ji" – tai dirbtinis subjektas, bekūnis, bet dvasingas Frankenšteino kūrinys, kurį gerokai į depresiją nugrimzdęs filmo veikėjas instaliuoja savo kompiuteryje, kad susikurtų gyvenimo draugę. Šitokiai istorijai vystyti pasirinkęs sentimentalios komedijos žanrą, S. Jonze'as prisijungė prie kitų menininkų, rašytojų, televizijos serialų scenaristų ir eksperimentinių trumpametražių filmų autorių, vos ne vienu metu puolusių nagrinėti panašių klausimų. Tik S. Jonze'ui šiuos klausimus narplioti sekasi ne per geriausiai.

Pradinė idėja gundo net keletu aspektų. Pirmiausia, nepaisant technologijų, kurios plėtojasi daug greičiau, nei mes gebame perprasti to pasekmes, „Ji" istorija projektuojama ateityje. Šioje netolimoje ateityje nėra nei skraidančių automobilių, nei stebuklus darančių virtuvės kombainų, akcentuojamas tik subtilus ryšių tarp žmonių ir technologijų sustiprėjimas. Vaikščiojimas gatvėmis, važiavimas autobusu, kavos gėrimas ir net ėjimas į darbą – nebetraktuojami kaip socialiniai procesai, o tik kaip trumpalaikės fazės, kurias kiekvienas stengiasi peržengti be pasekmių, t. y. nenutraukęs ryšio su technologiniu objektu. Taigi, beveik kaip šiandieninėje kasdienybėje.

Kitas kritinis filmo atspirties taškas yra santykių tarp įkūnyto individo ir vadinamosios intelektualios operacinės sistemos vystymasis. Sistemos, kuri perpranta savo savininko charakterį apdorodama begalinius informacijos klodus, slypinčius jo kompiuteriniuose atminties diskuose. Kitaip tariant, šiek tiek supaprastinus galima teigti: mano kompiuterinis debesis –­ tai aš.

Šiuo atveju „aš" – tai „ji", kalbantis dirbtinis, sistemos valdomas padaras, kurį filmo herojus Teodoras (Joaquinas Phoenixas su ūsais) pakrikštijo Samanta, nes taip seksualiau. Samanta ilgai neužtrunka šifruodama duomenis ir perprasdama Teodoro charakterį iki plaukų galiukų. Laimei, filmo intriga tuo nesibaigia, o skleidžiasi toliau, mėginant išsiaiškinti, ar žmogus gali įsimylėti tokią tobulą mašiną ir kas atsitiktų, jei šie jausmai pasirodytų esantys abipusiai. Ar Samanta, gimusi iš fantasmagorijų, gali perprasti žmogiškųjų jausmų mechanizmą ir pati juos įkūnyti, taip tapdama nepriklausoma ir išsprūsdama iš savo kūrėjo valios?

Deja, nepaisant akivaizdžiai gerų norų sulaužyti senstelėjusius sentimentaliosios komedijos tabu, S. Jonze'ui nepavyksta pataikyti į taikinį. Vaizdas filme, su keletu išimčių, sudaro silpną foną santykiams, kurie skleidžiasi tik per dialogą. Pasirinkdamas gražųjį Scarlett Johansson balsą, kuriam, ne paslaptis, niekas negali atsispirti, režisierius tarsi prievarta įbruka mums vaizdinį, nepaliekantį vietos vaizduotei. Būtent gražusis balsas, o ne regimas filmo herojus užvaldo žiūrovo dėmesį, ir tai trikdo.

Filmas nuolat palieka aktorių J. Phoe­nixą vieną kautis su likimo iššūkiais. Liūdnas, linksmas, nustebęs, susirūpinęs... Jis vienas suka istorijos ratą, ir galiausiai tuo pasitenkinama. Sunervina esminė intymi scena, kurioje S. Jonze'as nė nepasistengia ieškodamas vizualinės raiškos priemonių: ekranas panyra į visišką tamsą, o balsai, užpildantys tuštumą, skamba kaip šio bejėgiškumo pripažinimas.

Parengta pagal dienraščio „Liberation" straipsnį „Intelligences Arty" (2014 03 18 )

Iš prancūzų kalbos vertė Dovilė Daveluy